2019 m. birželio 18 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Eime į Kauną … Drauge su G.Česoniu ir K.Navaku

Audronė Meškauskaitė (,,Nemunas'')

Miesto pradžia visada tūno rašytiniuose šaltiniuose. Jei kas vardą paminėjo, vadinasi, miestas jau yra. Jei nieko neparašė – tenka gyventi mistiškame vaiduoklyje, kurio realybė siūbuoja pakibusi ant plono nežinomybės siūlo. Kaunas jau seniai yra. Faktas patvirtintas. Tačiau jo smulkmenos ir detalės kasdien, kas metai ir šimtmečiai sukrinta vis naujais deriniais. Maišosi persimaišo, kol beveik nelieka atpažįstamumo. Ir ne tik laikas tuos naujus derinius sukuria. Skirtingi žmonės išeina į gatves ir sutinka kitus savo miestus net tą pačią akimirką.

Absoliutus, miesto ir asmeninis laikas susijaukia, sukloja savo sluoksnius skirtinguose erdvės plotuose, ir gimsta daugybė miestų. Vienas tokių kristalizavosi ir atsidūrė naujajame rašytojo Kęstučio Navako bei fotografo Gintaro Česonio albume „Sutiktas Kaunas“. Du skirtingi menininkai susitiko Kaune ir išėjo kartu ieškoti naujo jo varianto. Rankioti kitokių, nematytų, savaip atrastų ir labai dažnai miesto užkaboriuose išsibarsčiusių smulkmenų. Naktimis, pro rūkus ir miglas, gatvių ir aikščių tuštumomis, namų stogais, miesto medžių šešėliais ir vitrinų atspindžiais fotografijose. Miesto istorija tekstuose tirpsta asmeninėse asociacijose, patirtyse, fotografijose rastuose atsitiktinumuose, laikinose akimirkose.

Naujasis albumas parodo Kauną tokį, kokio jo nebuvo ankstesniuose panašiuose leidiniuose. Miestas tas pats, tačiau žvilgsnis kitas. Albume penkiasdešimt fotografijų ir tiek pat trumpų esė. „Tai nėra reprezentacinis albumas, nors nemažai žymiausių miesto pastatų į jį pateko. Tačiau aptiksime ir tokių, kurie nė iš tolo nedvelkia atvirukine pompastika. Knygos tekstuose galima rasti ir abi tonacijas: minorinę ir mažorinę. Į miestą žvelgiama švelniai ir su meile, tačiau jis matomas toks, koks yra“, – teigiama jo pristatyme. Kalbiname rašytoją Kęstutį Navaką:

– Pamėgink palyginti pasivaikščiojimą nušlifuotomis savo miesto gatvėmis ir to Kauno, kurį dar tik mėgini po truputį jaukintis. Kas vienu ir kitu atveju yra svarbiausia, ką pastebi ir kas lieka visiškai nesvarbu?
– Kadaise nebuvo kompiuterinių žaidimų. Tad didžiausias kompiuterinis žaidimas man ir buvo Kaunas. Paauglystėje žmonės turi daug laiko ir energijos, ieškančios, kur realizuotis. Man toks laiko ir energijos partneris buvo pats miestas, ypač Žaliakalnis. Vaikščiojau juo, atrasdamas gatvę po gatvės ir namą po namo. Kiekviena užuolaida ten turėjo po devynias gyvybes. Vėliau geografija plėtėsi į kitus rajonus, nes Žaliakalnio užuolaidų gyvybės baigėsi. Visada vaikščiojau po Kauną – tai miestas, įmanomas apeiti. Ar po to baigėsi devynios viso miesto gyvybės, užleisdamos vietą kasdienybės automatizmui? Ne. Nes tiek miestas keičiasi, tiek aš pats. Tačiau ankstyvieji įspūdžiai, kai siela itin atvira, žinoma, ryškiausi. O juose svarbu viskas. Net koks tuo metu prabėgęs šuo ar praėjusi senutė, nešina obuoliu, liko visiems laikams. Kaip ir Gintaro Česonio nuotraukose.

– Kokie yra svarbiausi miesto ženklai, atributai? Kaip jie transformavęsi, įgavę savitumų Kaune?
– Nemėgstu oficialumo, tad kai kurie Kauno ženklai bei atributai mane nervina. Jie pernelyg eksploatuojami, peršami, vartojami. Jei jau Kaunas, tai būtinai soboras, rotušė, pilis, Laisvės alėja. Žinoma, ir jie. Kaip be jų? Tačiau juose ieškau ne tokių paradinių pusių: detalių, kiemų, užkaborių, savotiškų „dvigubų dugnų“, kuriuose paslėptas auksas. Taip jie ir transformuojasi, taip ir savitumų įgauna. Šiaip jau žmogus labiau linkęs nudėvėti dažniausiai naudojamus daiktus, objektus, simbolius, o ne išryškinti jų savitumus. Viską versti atvirukais – tokia vartotojiškos visuomenės siekiamybė. Tačiau kūrybinga siela visada suras galimybę pamatyti savo miestą kitaip. Net ir tą, kuris prieš akis kasdien. Be to, Kaune apstu neatrastų, nenutrintų, nepabodusių dalykų. Kaip mes sakome – nesutiktų.

– Ar Kaunas tau yra pakankamai įvairus, daugiasluoksnis? Ar knygoje, kurioje objektyvumo vis dėlto daugiau nei subjektyvumo, tai išliko, ar labiausiai išryškėjo tavo paties prisilietimo žymės?
– Įvairus ir daugiasluoksnis ne tik Kaunas, bet ir kiekvienas jo namas, nes daugiasluoksniai yra čia gyvenantys žmonės. „Sutiktame Kaune“ labiausiai bandome atskleisti šį miesto daugiasluoksniškumą. Knyga gana asmeniška, tiek jos objektų, tiek požiūrio į tuos objektus prasme. Tai ne „pasinė“, o labiau dvasinė miesto nuotrauka. Stengiantis miesto dvasią pamatyti jo pastatuose, vietose, gatvėse. Banaliai tariant – Kauno veido raukšlėse. Raukšlių čia rasite visokių. Kaip pasakė protinga vieno knygyno darbuotoja: tai labai nesavivaldybiška knyga.

– Ir dar apie subjektyvumą. Rašant tekstus, tau teko sekti ne tik paskui savo potyrius mieste, bet ir paskui G. Česonio fotografijas. Komandinis darbas rašytojams nėra įprastas.
– Tas fotografijas pats rinkausi. Neatnešė man Gintaras šūsnies ir nepasakė: va imk, aprašyk. Rinkausi tas, apie kurias galėjau rašyti. Kartais rašiau labiau apie fotografijas, kartais – apie jose vaizduojamas vietas, nuotraukas apskritai ignoruodamas. Jos pačios moka kalbėti, kam dar tie mano subtitrai? O dirbo ir didesnė komanda. Puiki projekto kuratorė buvo Samanta Glemžienė, subtilų knygos dizainą sukūrė Sandra Kasperavičienė, o į anglų kalbą tekstus vertė Rasa Drazdauskienė, kuriai juos siuntinėjau į Liuksemburgą. Bet, turiu pasakyti, komandinis darbas rašytojams tikrai nėra įprastas. Ir neįpratau.

– Fotografijose Kaunas yra ištuštėjęs, paskendęs miglose, snieguose ir sutemose. Labiau susapnuotas nei realus. Ar tekstai tai dar labiau paryškina, ar priartina miestą prie realybės?
– Fotografijose Kaunas visų pirma nebanalus. Daugelis kauniečių pirmąsyk pamatys tokį savo miestą. Jis kiek paslinktas nuo kasdienės realybės link magiškosios. Tačiau nesukurtos ir nesugalvotos. Sutiktos. Nuobodu gyventi banaliuose miestuose. Kaunas gana turtingas, kad tos banalybės išvengtų. Mes rodome realų Kauną, tokį, koks yra. Rašome irgi apie tą, kuris yra ar buvo. Tačiau šiek tiek praveriame dureles į miesto poetinį ar magiškąjį potencialą. Pasirodo, jog Gabrieliui Garcia’i Marquezui nereikėjo net Makondo. „Šimtą metų vienatvės“ jis būtų galėjęs
parašyti ir čia.

Keli klausimai fotografui Gintarui Česoniui:
– Vienam žurnalui fotografavai jau kelis Lietuvos miestus. Kuo tau skiriasi savas ir svetimas miestas, tas, į kurį įeini ar tik prieini? Sakot, kad Kauną sutikote, tačiau akivaizdu, kad senokai.
– Yra miestų, kuriuose jautiesi „savas“ tik priėjęs ar įėjęs. Kitus miestus turi pažinti, o tam reikia nemažai laiko. Kaunas – vienas iš jų. Tai miestas, kuriame gimiau, užaugau, iš kurio keliolika kartų bėgau, bet nepabėgau. Čia liko ir keletas bendraminčių, yra ne viena brangi vieta, ne vienas svarbus įvykis, dėl kurių verta pasilikti.

– Naktinis ir rytinis miestas. Naujos, kitokios gyvybės formos. Kas jame prarasta po išblėsusios dienos ir atrasta naujo? Panašu, kad naktį į fotografinę medžioklę eini keistų miestų medžioti.
– Rūkas, rytas ar naktis miestą padeda pamatyti kitokį, labiau išgrynintą. Yra galimybė pamatyti tai, ką norisi pamatyti, paslėpti, ko nesinori atrasti, kas dar neprarasta. Miesto niekada nenorėjau parodyti keisto, tai būtų paprasta, nors gal ir įdomu.

– Kaip savame mieste leistis į beveik detektyvinę naujų rakursų paiešką? Kaip atsiplėšti nuo banalybės? Visi reprezentaciniai vaizdai jau tūkstančius kartų fotografų nulaižyti.
– Nežinau, kuriuos objektus reikėtų vadinti reprezentaciniais. Banaliais juos paverčia požiūris. Tiesa, kad objektai, kuriais miestas save reprezentuoja, tai dar nėra tikrasis miestas. Yra kitų svarbių vietų ir rakursų. Su kiekvienu iš jų norėjosi pabūti, juos pamatyti ne kitaip, bet savaip. Nesvarbu, kad kažkas jau tūkstančius kartų tai fotografavo. Laikas paliečia, keičia ir tuos šimtamečius objektus jei ne juos – tai jų aplinką, prieigas. Laikas keičia ir stebėtoją, ir žiūrovą.

– Šį kartą fotografijos lyg ir diktavo tekstus. Ar tie dar neišsipildę, tačiau jau „užprogramuoti“ tekstai kūrė savo taisykles? Šalia tekstų atsiduriančios fotografijos dažnai turi savus dėsnius – daug poetiškos tuštumos, daug metaforų...
– Fotografijos įkvėpė tekstus, šie suteikė nuotraukoms gyvybės. Tekstai išgirdo tai, ką pamatė fotografijos, ir prakalbino, užpildė atsiradusias tuštumas, sukūrė ar priminė gyvas istorijas. Be tekstų fotografijos būtų lyg ne tos. Iš dalies nuotraukos diktavo tekstus, pirmieji jų padėjo ir kelioms kitoms bei kitokioms fotografijoms atsirasti.

– Manau, šiame albume Kaunas, nors ir nuklydęs į pakampius, liko „visuotinis“, kaip ir dera tokiai knygai. O kas yra tavo paties Kaunas? Kokias detales ir perspektyvas labiausiai mėgsti?
– Sunku būtų apibrėžti, kas yra „visuotinis“ Kaunas, bet jei jis bent kiek panašus į tokį, koks atrodo knygoje – džiugu girdėti. Joje miestas pamatytas intuityviai stengiantis pajausti skirtingas Kauno briaunas, vietos pastebėtos neatsitiktinės, dažniausiai vienaip ar kitaip reikšmingos, svarbios, savaip išgyventos. Tai ir yra iš dalies Kaunas, sutiktas šiandien.

Nuotraukoje: Foto albumo “Sutiktas Kaunas” autoriai – fotografas Gintaras Česonis (kairėje) ir rašytojas Kęstutis Navakas.

Evaldo Butkevičiaus nuotr.


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)