2019 m. rugsėjo 17 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

„Šeimininkei“ mano atmintyje – ypatinga vieta


2010-ųjų liepos 17-ąją savo penkiasdešimtąją gyvenimo vasarą švenčia kaunietė, Lietuvos žurnalistų sąjungos narė, Vilniuje leidžiamų žurnalų „Virtuvė. Nuo... Iki...“ bei „Viltys ir likimai“ redaktorė Dalia Juškienė. Puiki žurnalistinės plunksnos meistrė, drauge su „Kauno dienos“ kolegėmis laimėjusi aukščiausią LŽS apdovanojimą – V.Kudirkos premiją, turi ką prisiminti ir papasakoti. Šį kartą jos mintys apie dvidešimtmetį atšventusį savaitraštį, kuriame prasidėjo jubiliatės kūrybiniai ieškojimai ir atradimai.


           Dalia Juškienė

Prisipažinsiu, man lengva skaičiuoti savaitraščio „Šeimininkė“ metus, nes taip skaičiuoju ir savo žurnalistinio darbo stažą. Mano karšta svajonė dirbti šį darbą išsipildė 1989-aisiais, kai drauge su Vyteniu Neverdausku, Gražina Petrošiene, Rolandu Adomavičiumi atgaivinome „Ūkininko patarėją“, o kitų metų pavasarį – ir „Šeimininkę“.

Kartais baugu, kad iš atminties, kaip iš kokios mozaikos, neiškristų vienas ar kitas svarbus fragmentas – labai jau viskas svarbu ir brangu. Nepabijosiu pasakyti per skambiai: tada buvo taip, kaip gali įvykti tik kartą gyvenime. Tai nebuvo vien tik darbas – buvo svajonės, tikėjimas, išsipildymas. Tai nebuvo vien tik kolektyvas – buvo šeima. Vėliau, per tuos du praėjusius dešimtmečius, ne kartą teko imtis kažko naujo, pradėti naujus leidinius, tačiau tokio pakilimo, entuziazmo, pasiaukojimo jau nebebuvo įmanoma pakartoti.

Esu labai laiminga, kad dirbu mėgstamą darbą, todėl niekada neskaičiavau nei valandų, nei jėgų. Tik to asmeninio rekordo, kai paryčiu užversdavau prirašytą lapą (tada juk nedirbome kompiuteriais), o po kelių miego valandų vėl imdavausi švaraus, vėliau niekada nesumušiau. Iš laiko nuotolio galima analizuoti tą visų mūsų drauge patirtą fenomeną: Atgimimo fonas, noras ir pareiga atkurti leidinius, kurie sėkmingai gyvavo Nepriklausomos Lietuvos metais, asmeninių ambicijų proveržis ir t. t. O tada mes tiesiog tuo gyvenome. Nemeluodami nei sau, nei skaitytojui.

Kai dabar vartau pirmuosius „Šeimininkės“ numerius, net sunku patikėti, kad jie keliavo šimtatūkstantinio tiražo adresais. 1992 m. vasaris – 197 800 egz.! Ta mažučio formato, kuklios spaudos kokybės „Šeimininkė“ turėjo tai, ko tuo metu labai reikėjo Lietuvos moterims.
Manau, kad paslaptis dar ir ta, kad rengėme „Šeimininkę“ su meile. Kartą vienas kolega pasakė: „Darbą reikia dirbti, ne mylėti.“ O aš iki šiol esu ištikima tąkart gautai svarbiausiai pamokai – reikia ir mylėti. Šiandieninėje leidinių moterims gausoje kažkokiu neįvardijamu pojūčiu atsirenku tuos, iš kurių puslapių sklinda toji meilė, o kurie – tik padaryti...

Šiuo metu esu dviejų moterims skirtų žurnalų redaktorė. Vienas jų taip pat skirtas šeimininkėms. Prieš metus, krizės sąlygomis, pradėjome leisti žurnalą „Virtuvė. Nuo... Iki...“ Didžiausias ir brangiausias skaitytojų komplimentas, kad jis – šiltas. Manau, ir tada, prieš dvidešimt metų, ir dabar jos taip pat pasirenka tai, kas yra artima. Nors šviesi ateitis pranašaujama tik internetinei žiniasklaidai, neabejoju – jokia virtuali erdvė nepakeis tos šilumos, to ypatingo jausmo gauti ir atsiversti savo laikraštį, savo žurnalą.

Du atgimusios „Šeimininkės“ dešimtmečiai – ilga istorija. Esu dėkinga likimui, kad galėjau prisidėti rašant pirmuosius jos puslapius. Žaviuosi, kad du dešimtmečius „Šeimininkė“ ištikimai laikėsi svarbiausių vertybinių nuostatų, nesivaikė pigaus populiarumo. Pastaruoju metu imponuoja dar ir tai, kad leidiniui nepakenkė jokie krizės skersvėjai. Vadinasi, patikimai laikomi net trys namų kampai, o tai gali tik gera šeimininkė!

Nuotraukoje: Auksinį gimtadienį švenčianti žurnalų „Virtuvė. Nuo...iki“ bei „Viltys ir likimai“ redaktorė, LŽS narė Dalia Juškienė drauge su laikraščių „Ūkininko patarėjas“ ir „Šeimininkė“ vyr. redaktorium Vyteniu Neverdausku.                           Arvydo Urbano nuotr.



Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)