„Šeimininkei“ mano atmintyje – ypatinga vieta

2010-ųjų liepos 17-ąją savo penkiasdešimtąją gyvenimo vasarą švenčia kaunietė, Lietuvos žurnalistų sąjungos narė, Vilniuje leidžiamų žurnalų „Virtuvė. Nuo… Iki…“ bei „Viltys ir likimai“ redaktorė Dalia Juškienė. Puiki žurnalistinės plunksnos meistrė, drauge su „Kauno dienos“ kolegėmis laimėjusi aukščiausią LŽS apdovanojimą – V.Kudirkos premiją, turi ką prisiminti ir papasakoti. Šį kartą jos mintys apie dvidešimtmetį atšventusį savaitraštį, kuriame prasidėjo jubiliatės kūrybiniai ieškojimai ir atradimai.

           Dalia Juškienė

Prisipažinsiu, man lengva skaičiuoti savaitraščio „Šeimininkė“ metus, nes taip skaičiuoju ir savo žurnalistinio darbo stažą. Mano karšta svajonė dirbti šį darbą išsipildė 1989-aisiais, kai drauge su Vyteniu Neverdausku, Gražina Petrošiene, Rolandu Adomavičiumi atgaivinome „Ūkininko patarėją“, o kitų metų pavasarį – ir „Šeimininkę“.

Kartais baugu, kad iš atminties, kaip iš kokios mozaikos, neiškristų vienas ar kitas svarbus fragmentas – labai jau viskas svarbu ir brangu. Nepabijosiu pasakyti per skambiai: tada buvo taip, kaip gali įvykti tik kartą gyvenime. Tai nebuvo vien tik darbas – buvo svajonės, tikėjimas, išsipildymas. Tai nebuvo vien tik kolektyvas – buvo šeima. Vėliau, per tuos du praėjusius dešimtmečius, ne kartą teko imtis kažko naujo, pradėti naujus leidinius, tačiau tokio pakilimo, entuziazmo, pasiaukojimo jau nebebuvo įmanoma pakartoti.

Esu labai laiminga, kad dirbu mėgstamą darbą, todėl niekada neskaičiavau nei valandų, nei jėgų. Tik to asmeninio rekordo, kai paryčiu užversdavau prirašytą lapą (tada juk nedirbome kompiuteriais), o po kelių miego valandų vėl imdavausi švaraus, vėliau niekada nesumušiau. Iš laiko nuotolio galima analizuoti tą visų mūsų drauge patirtą fenomeną: Atgimimo fonas, noras ir pareiga atkurti leidinius, kurie sėkmingai gyvavo Nepriklausomos Lietuvos metais, asmeninių ambicijų proveržis ir t. t. O tada mes tiesiog tuo gyvenome. Nemeluodami nei sau, nei skaitytojui.

Kai dabar vartau pirmuosius „Šeimininkės“ numerius, net sunku patikėti, kad jie keliavo šimtatūkstantinio tiražo adresais. 1992 m. vasaris – 197 800 egz.! Ta mažučio formato, kuklios spaudos kokybės „Šeimininkė“ turėjo tai, ko tuo metu labai reikėjo Lietuvos moterims.
Manau, kad paslaptis dar ir ta, kad rengėme „Šeimininkę“ su meile. Kartą vienas kolega pasakė: „Darbą reikia dirbti, ne mylėti.“ O aš iki šiol esu ištikima tąkart gautai svarbiausiai pamokai – reikia ir mylėti. Šiandieninėje leidinių moterims gausoje kažkokiu neįvardijamu pojūčiu atsirenku tuos, iš kurių puslapių sklinda toji meilė, o kurie – tik padaryti…

Šiuo metu esu dviejų moterims skirtų žurnalų redaktorė. Vienas jų taip pat skirtas šeimininkėms. Prieš metus, krizės sąlygomis, pradėjome leisti žurnalą „Virtuvė. Nuo… Iki…“ Didžiausias ir brangiausias skaitytojų komplimentas, kad jis – šiltas. Manau, ir tada, prieš dvidešimt metų, ir dabar jos taip pat pasirenka tai, kas yra artima. Nors šviesi ateitis pranašaujama tik internetinei žiniasklaidai, neabejoju – jokia virtuali erdvė nepakeis tos šilumos, to ypatingo jausmo gauti ir atsiversti savo laikraštį, savo žurnalą.

Du atgimusios „Šeimininkės“ dešimtmečiai – ilga istorija. Esu dėkinga likimui, kad galėjau prisidėti rašant pirmuosius jos puslapius. Žaviuosi, kad du dešimtmečius „Šeimininkė“ ištikimai laikėsi svarbiausių vertybinių nuostatų, nesivaikė pigaus populiarumo. Pastaruoju metu imponuoja dar ir tai, kad leidiniui nepakenkė jokie krizės skersvėjai. Vadinasi, patikimai laikomi net trys namų kampai, o tai gali tik gera šeimininkė!

Nuotraukoje: Auksinį gimtadienį švenčianti žurnalų „Virtuvė. Nuo…iki“ bei „Viltys ir likimai“ redaktorė, LŽS narė Dalia Juškienė drauge su laikraščių „Ūkininko patarėjas“ ir „Šeimininkė“ vyr. redaktorium Vyteniu Neverdausku.                           Arvydo Urbano nuotr.

Panašūs straipsniai