2019 m. rugsėjo 22 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Nuo vakarykščio nulio iki šiandienos tobulėjimo aibės. II Patys vertina, patys ir baudžia

Vidas Mačiulis

1990 m. vasario 9 d. LTSR Aukščiausioji Taryba patvirtino Lietuvos spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymą, kurį rengė žurnalistai, tiksliau jų darbdaviai - vyr. redaktoriai, ir teisininkai. Pasinaudojus kitų demokratinių šalių spaudos įstatymais, naujasis Lietuvos dokumentas atitiko pagrindines nuostatas - garantavo kiekvienam piliečiui teisę laisvai reikšti savo pažiūras, skleisti žinias visuomenės informavimo priemonėse, gauti iš jų objektyvią informaciją. Pirmąkart įstatymu buvo panaikinta spaudos, radijo, televizijos cenzūra.

Žiniasklaida, ilgus metus buvusi baudžiauninkė, pasijuto galinga ir valdinga karaliene, bet jos elgesys priminė nuo grandinės nutrūkusį vilkšunį. Pasirodė nauji, bulvariniai leidiniai, dalis laisvosios žiniasklaidos prarado pilietinę atsakomybę, ėmė piktnaudžiauti populiarumu, pažeidinėti elementarias dorovės ir moralės normas, ieškoti sensacijų.Viešosios informacijos poveikis visuomenei tapo neprognozuojamas. Laisva žiniasklaida tapo negailestinga ne tik nusikaltėliui, bet ir jo aukai, prasidėjo moralinis šantažas, pinigų ir sekso kultas, alkoholio reklama, pasirodė neskaidrūs užsakomieji straipsniai. Naujame Lietuvos spaudos įstatyme nebuvo numatyti informacijos priemonių savireguliavimo organai, tačiau akcentuotas spaudos kontrolierių ir teisėjų vaidmuo.

Prie Lietuvos vidaus reikalų ministerijos 1990-aisiais buvo įsteigta Spaudos kontrolės valdyba, vėliau tapusi pavaldi Teisingumo ministerijai. Spaudos kontrolieriai registravo visas besisteigiančias masinės informacijos priemones, galėjo nutraukti jau esamų veiklą, nes bylas nagrinėjo ir nuobaudas skyrė pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą. Per šešerius metus Valdyba sustabdė kelių laikraščių veiklą, pareiškė virš 700 įspėjimų. Nors bausmės nebuvo griežtos, tokia Spaudos kontrolės veikla nesiderino su atgimusios Lietuvos žiniasklaidos laisvės principais, todėl 1995 metais SKV tapo Visuomenės informavimo priemonių valdyba, kuri po metų buvo panaikinta.

Žurnalistų ir leidėjų organizacijos pradėjo kurti Lietuvos žiniasklaidos savireguliacijos principus. Dideliu tiražu išleista Europos parlamentinės asamblėjos rezoliucija „Žurnalistikos etika“. Lietuvos seimas priėmė nutarimą, įpareigojantį šalies visuomenės informavimo priemonių darbuotojus, taip pat valstybės bei savivaldos institucijų pareigūnus laikytis Rezoliucijoje išdėstytų pagrindinių etikos principų. Iš švedų kalbos verstas spaudos etikos vadovas - Eriko Bagerstamo „Spaudos laisvė demokratinėje visuomenėje“, Vilniaus universiteto žurnalistikos centrui tapo savotišku kelrodžiu, rengiant pirmąjį Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą.

1996-ųjų kovo 25-ąją Vilniuje įvyko visuotinis susirinkimas, kuriame dalyvavo Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Žurnalistų draugijos, Radijo ir televizijos bei Lietuvos spaudos leidėjų asociacijų, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos, taip pat Lietuvos žurnalistikos centro delegatai. Dėl naujojo šalies žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso vyko ilgos ir principingos diskusijos. Dauguma pritarė, kad tokie rašytiniai dokumentai yra reikalingi, nes vienos profesijos nariai, ypač susidarius konfliktinėms situacijoms, turi vadovautis bendromis taisyklėmis, kurios padėtų spręsti ir iškilusias etikos problemas. Kai kurie susirinkimo dalyviai tvirtino, kad kiekvienai kūrybinei organizacijai pakanka kolektyvo priimtų – „namuose vartotinų“ taisyklių, už kurių nevykdymą visada taikomos sankcijos. Konkretų savo redakcijos įstatymą visuotiniame susirinkime pateikė UAB „Lietuvos rytas“ atstovai. “

Asmeninės vertybės:
1. Žurnalistas turi būti punktualus, nevėluoti į darbą, susitikimus.
2. Turi būti mandagus su pašnekovais (pasisveikinti, prisistatyti ir t. t.)
3. Žurnalistas turi būti paslaugus, padėti savo kolegoms.
4. Turi gerbti vadovus, kolegas ir visuomenę.
5. Žurnalistas negali painioti darbo reikalų su asmeniniais.
6. Turi būti kantrus, įdėmiai išklausyti pašnekovų pageidavimus, nusiskundimus ir t.t.
7. Teisingas. Straipsniuose pateikti tik tikslius faktus.
8. Turi būti sąžiningi, “nelipti per galvas”, siekiant aukštesnių pareigų ar garbės.
9. Atsakingi. Prisiimti atsakomybę už padarytas savo klaidas.
10. Dirbti visą darbo dieną, jei už tai yra mokama.

Profesinės vertybės :
1. Žurnalistas turi skelbti tikslias žinias, įvairias nuomones.
2. Žinios ir nuomonės turi būti aiškiai atskirtos.
3. Žurnalistas turi atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis bent keliais šaltiniais.
4. Žurnalistas turi stengtis surinkti informaciją iš visų prieinamų šaltinių, kad informacija būtų teisinga ir išsami.
5. Informaciją žurnalistas turi rinkti teisėtais ir etiškais būdais.
6. Norėdamas gauti informaciją, žurnalistas negali informacijos šaltiniui daryti spaudimo ar siūlyti už ją atlyginti.
7. Rengdamas straipsnį žurnalistas negali jo papildyti išgalvotais faktais, jų iškraipyti.
8. Žurnalistas negali pažeisti žmogaus teisių ir orumo.
9. Žurnalistas negali šaipytis ir žeminti iš žmogaus rasės, religinių įsitikinimų, lyties ar fizinių trūkumų.
10. Žurnalistas negali smerkti ar pripažinti kito žmogaus kaltu, nors tas žmogus ir yra nusikaltęs.
11. Žurnalistas negali skelbti nepatikrintos medicininės informacijos.
12. Žurnalistas turi gerbti vaikų ir suaugusiųjų su fizine ir protine negalia teises.

Teisiniai aspektai :
1. Įspėjimas.2. Papeikimas.3. Griežtas papeikimas.4. Piniginė bauda.
5. Pašalinimas iš darbo.“

„Lietuvos ryto“ kolektyvo narių asmeninės ir profesinės elgesio normos ir apribojimai veikė dar iki Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso priėmimo. Dėl to redakcijos darbuotojų teisės nebuvo pažeistos, nes masinės informacijos priemonės privalo gerbti visų visuomenės narių interesus. Juo labiau, kad kiekvienoje redakcijoje buvo privalomas vienas iš dokumentų – vidaus tvarkos taisyklės arba kolektyvo priimtas kodeksas, kuriuose numatyti žurnalistų ir darbdavių tarpusavio santykiai, užtikrinta teisė, laisvė ir atsakomybė. Tačiau vieno kolektyvo nurodymai yra akcentuoti į pagrindines tos redakcijos nustatytas vertybes, nesigilinant į visumą, nes skiriasi spaudos ar eterio žurnalistų bei leidėjų veikla.

Visuotiniame susirinkime buvo akcentuota, kad bendras Etikos kodeksas – atitiks vienos profesijos, nors ir skirtingose organizacijose, uždavinius. Net ir asmeniškai nepasižadėjus, visi šalies masinės informacijos priemonių darbuotojai turi vadovautis bendruomenės patvirtintu kodeksu, kuris skatins siekti tobolumo, padės priimti teisingus sprendimus ir bus savotiškas kasdienio elgesio gidas. Tačiau ar tobuliausios taisyklės gali blogą darbuotoją padaryti geru, pavyzdingu, kaip ir krikščioniški reikalavimai, vadovautis tik aukščiausiais dorybės, teisingumo, sąžiningumo, garbės principais?

Nepaisant kai kurių prieštaravimų ir abejonių, masinės informacijos priemonių atstovai buvo pasiryžę pagerinti savo profesijos įvaizdį. Balsų dauguma buvo priimtas ir patvirtintas pirmasis Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas (LŽLEK). Visos nuostatos buvo išdėstytos keturiuose skyriuose: 1. Tiesa, sąžiningumas, padorumas; 2. Žurnalistikos atsakomybė ir priklausomybė; 3. Asmens garbės, orumo, padorumo, privatumo apsauga; 4. Žurnalistų tarpusavio santykiai.

Etikos kodeksas tapo ne tik žurnalistų ir leidėjų darbą reglamentuojančiu dokumentu, bet ir skirtas žiniasklaidos produkto vartotojui - visuomenei. 63 straipsniai įpareigojo masinės informacijos priemonių darbuotojus galvoti apie savo kūrybą ir jos adresatą . Nors svarbiausias Etikos kodekso tikslas - užkirsti kelią neetiškam elgesiui, tačiau šis žurnalistų ir leidėjų savireguliavimo įstatymas orientuotas ne į bausmes už netinkamą profesinį darbą, bet į neleistino elgesio prevenciją.

1996 metais buvo išleistas ne tik LŽLEK, bet ir socialinių mokslų daktaro Jono Vėlyvio paruoštas klausimų ir atsakymų leidinys „ Spaudos laisvė ir jos gynimas“, skirtas žurnalistikos specialybės studentams ir praktikams, visiems, kas domisi visuomenės informavimo reikalais.

Žurnalisto profesija yra jauna, todėl ir jo etikos nuostatos nėra galutinai susiformavusios. Kintant žiniasklaidai bei jos santykiams su visuomene, Etikos kodeksas tobulinamas, papildomas naujomis elgsenos taisyklėmis. Šalies žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir leidėjai, 2005 metais visuotiniame susirinkime priėmė naują, patobulintą Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą, kuris įpareigoja laikytis 75 savireguliacijos taisyklių. Tai nėra įsakymai ar teisinės normos, jos turi tik patariamąją galią, nes už etikos nepaisymą laukia kolegų, visuomenės pasmerkimas arba pripažinimas profesinės etikos nesilaikančiu viešosios informacijos rengėju. Valstybiniuose įstatymuose yra patvirtintos žiniasklaidos teisinės normos – bausmės, leidimai, draudimai, kurių visiems reikia laikytis ir juos vykdyti.

Žiniasklaida Lietuvoje pradėjo formuotis 19 amžiuje, o pirmieji žurnalistiką reglamentuojantys įstatymai ir aktai pasirodė tik 20 amžiaus pradžioje. 1919 metais buvo priimtas pirmasis Spaudos įstatymas, nustatęs visuomenės informavimo priemonių leidybos sąlygas, kuris po šešiolikos metų buvo patobulintas ir sugriežtintas. Trečiasis įstatymas, Lietuvoje veikęs nuo 1990 metų, priimtas žlungant šalyje sovietinei sistemai, panaikino žurnalistikos cenzūrą. Po šešerių metų Seimas priėmė naują Visuomenės informavimo įstatymą, kuris dar labiau įtvirtino spaudos laisvę. Buvo patvirtintos žurnalistų savireguliavimo institucijos – Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija bei Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba.

Evaldo Butkevičiaus nuotr.


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)