2019 m. rugsėjo 22 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Nuo vakarykščio nulio iki šiandienos tobulėjimo aibės. I Ketvirtoji valdžia nori būti pirmąja

Vidas Mačiulis


Nuo istorinės datos, kai 1990-ųjų kovo 11-ąją buvo paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktas, prabėgo dvidešimt metų. Nedidelis laiko tarpsnis ne tik valstybės, bet ir žmogaus gyvenime. Nors dabar spaudą, radiją, televiziją vis labiau užkariauja jaunimas, didžioji dauguma žiniasklaidos brolių ir sesių yra sovietinių laikų palikuonys, net ir nestudijavę žurnalistinės etikos. Geriausiu atveju jie vidurinėje mokykloje nagrinėjo moralinį komunizmo statytojo kodeksą, o aukštojoje - marksistinę etiką.

Nors į homosovietiko galvas buvo kemšamos dorovinės žmogaus tobulėjimo ar asmenybės dvasinės kultūros ugdymo teorijos, žurnalistams tada jų nereikėjo. Rašė, rodė, kalbėjo, ko reikalavo sovietinė propaganda.. Kritika tais laikais neegzistavo, o liaupsės socialistinio lenktyniavimo pirmūnams ir jų valstybei – „septynmyliais žingsniais žengiančiai į šviesų rytojų“, buvo tik hiperpolizuota, todėl žurnalistai socialistinėje tikrovėje negalėjo būti nuodėmingi.

Vienok žurnalistikos senjorai neliko prarastąja karta, nieko nedavusia Lietuvai ir jos žmonėms. Jie skolą atidavė paskutiniame praėjusio tūkstantmečio dešimtmetyje, kai pabudo drauge su Sąjūdžio pažadinta tauta. Po penkiasdešimties metų letargo atgimusi tikroji Lietuvos žurnalistika pradėjo tarnauti vienam tikslui – tautos ir valstybės laisvės idealams.. Neliko abejingų savo profesijai ir jos pilietinei pareigai. Masinės informavimo priemonės tapo populiarios, gerbiamos, aukštinamos.

Žiniasklaida žmonės (tai patvirtino sociologiniai tyrimai), pasitikėjo labiau nei bažnyčia. Laisva Lietuvos spauda tapo svarbiu demokratijos garantu ir šią savo funkciją atliko, kol tikroji žurnalistika netapo verslu. Kol neatsirado pagunda matyti tik tai, kas yra blogai, noras - kitus mokyti, auklėti ir net paniekinti. Žiniasklaida, tapusi drąsia valdininkų kritike, pati panoro būti valdžia ir iš ketvirtosios - tapti pirmąja.

Pamažu ėmė ryškėti, jog žiniasklaida sąžininga ir teisinga, drąsi gali būti tik tada, kai jai tai naudinga. Masinės informacijos priemonių savininkai ar jų samdomi leidėjai, siekdami populiarumo ir didesnių tiražų ar reitingų, peržengė pilietinės ir žurnalistinės etikos ribas. Kaip šaukštas deguto pagadina medaus statinę, taip vienas laikraštis ar televizijos laida, nesilaikanti etikos, pasėjo nepasitikėjimą visa Lietuvos žiniasklaida. Jeigu sovietiniais metais Lietuvoje tebuvo šimtas periodinių leidinių, tai nepriklausomybės laikais - neįmanoma suskaičiuoti, gal jau tūkstantį pasiekė, daug radijo ir televizijos stočių. Prasidėjo nekontroliuojamo interneto era, kai elektroninės žiniasklaidos vartotoju ir net kūrėju gali būti kiekvienas pilietis.


Ar ne mūsų spauda, radijas ir televizija padarė lietuvius pačiais nelaimingiausiais žmonėmis, tai rodo apklausų duomenys, Europoje? Nėra spaudoje gerų naujienų skilčių, o eteryje - laidų, reportažų apie mūsų pačių atliktus gerus darbus. Tik kriminalai, raudos ar iškreiptos ir keistos meilės istorijos. Senajame žemyne pirmaujame ir pagal savižudybių skaičių. Žiniasklaida ne tik apie nelaimes operatyviai praneša, bet ir precižiškai atskleidžia mirties technologiją. Jeigu nežino tikrosios priežasties, pateikia savus, išgalvotus, žmogaus gyvenimą menkinančius pasakojimus. Toks žiniasklaidos dėmesys savanoriškai išėjusiems, silpnesnių nervų žmonėms gali būti akstinas sekti anųjų pavyzdžiu...

Žiniasklaida greitai pastebi politines rietenas, suranda turtingų žmonių, kurių gyvenimo būdą visiems propaguoja, patys „gamina“ tuščiavidures „žvaigždes“.Po Atgimimo metų masinės informavimo priemonės jau neprimena mūsų garbingos istorijos, neanalizuoja tautos dorovės, dvasingumo, kultūros, paveldo. Sociologinių tyrimų duomenimis dešimtaisiais trečiojo tūkstantmečio metais žmonių pasitikėjimas Lietuvos masinės informacijos priemonėmis sumažėjo net iki 33 proc. Gal dėl to, kad žiniasklaida susirgo verslumo, tiesiogine ir perkeltine prasme, liga? Dabar masininės informacijos priemonės daug ką perka ir parduoda, nes žiniasklaidos savininkas – didelis žmogus . Jis ir muzikos užsakytojas, ir vyriausiasis dirigentas, o redaktoriai ir žurnalistai - tik mažas instrumentas galingame ideologiniame ir verslo orkestre. Visuomenė, nežinodama, kas yra masinės informacijos priemonės šeimininkas, dėl įvairių pažeidimų kaltina visą žurnalistiką.

Evaldo Butkevičiaus nuotr.


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)