1981 metų vasario 2 dieną Vilniuje, Gedimino prospekte, aukštas pareigas užimančio saugumiečio Ričardo Vaigausko bute buvo nušautas kaunietis rašytojas dramaturgas Raimundas Samulevičius. Teisme A. Bacevičius įrodinėjo, jog uošvio ginklą palaikė žiebtuvėliu, todėl spragtelėjo ir netyčia pataikė R. Samulevičiui į akį… A. Bacevičius tarnavo desantininkų dalinyje, buvo neseniai grįžęs iš sovietinės armijos.
Tragiško įvykio metu dramaturgas Raimundas Samulevičius kalbėjo telefonu su akademiku Jonu Lankučiu ir buvo spėjęs pasakyti iš kokio buto kalba. Kai J. Lankutis paskambino į nurodytą butą ir paklausė, kodėl nutrūko pokalbis, tuomet A.Bacevičiui neliko nieko kito, kaip tik iškviesti miliciją ir aiškinti, jog nušovė netyčia.
Už nužudymą Aurelijus Bacevičius buvo nuteistas 3 metams. Bausmę atliko Kybartuose. Mirė jis nesulaukęs net 43 metų – beveik tiek pat metų, kaip nužudytasis Raimundas Samulevičius. Bylos tardytojas buvo Egidijus Bičkauskas, teisiamojo advokatas Kazimieras Motieka, o teisėjas Jonas Riepšas.
Šis Lietuvos žurnalistų sąjungos narės Danutės Marcinkevičienės straipsnis rašytas 2006-aisiais – R. Samulevičiaus žuvimo 25-ųjų mirties metinių sukakčiai ir buvo išspausdintas 2006 m. vasario pirmomis dienomis: “Laikinojoje sostinėje”, “Lietuvos aide”, “XXI amžiuje” ir, be kai kurių svarbių sakinių, “Nemune”. Vėliaiu straipsnis buvo papildytas R. Samulevičiaus kūrinių citatomis.
Danutė Marcinkevičienė
“Išeidami paliekame raktus. Savų namų paliekame ateinantiems… Kas jie – nežinom mes, kas mes – jie nežinos, tačiau raktus paims”. Tai žodžiai iš Tavo pjesės “Aidas”. Toks jaunas būdamas kalbėjai apie IŠĖJIMĄ. Tavo kūrinių herojai kalba apie šūvius, žūva nuo jų. Kas tai? Niekaip kitaip nepaaiškinsi – tai kalbėjo Tavo pasąmonė. Ji sakė, kad Tavo išėjimas susijęs su buvusio Sovietų sąjungos desantininko (KGB pulkininko žento) šūviu į akį.
Pjesėje “Jeigu pasibels” herojus kalba: “Tu tikėjai stebuklinga literatūros galia. Aš netikiu… Ką reiškiadidžiausi tomai kilnių minčių ir idealų kupini, jeigu jų autorių kiekvienas valkata gali nužudyti, spustelėjęs mažą pistoleto gaiduką”. Pjesėje “Kaip vėjas laukuose” Tu rašei: “Pabundu naktį ir noriu sučiupti laiką… Jis plevena čia pat kaip šikšnosparnis palubėje… jaučiu jį bet…” Norėjai sučiupti greitai bėgantį laiką, kurio Tau buvo likę nedaug. Ne kiekvienas tą sugeba jausti.
Straipsnyje “O žmogus labai sudėtingas” Tu rašei: “Norėčiau, kad mano kūrinys būtų toks trapus, lyg nulipdytas iš rūko. Ir drauge turėtų plieninio tilto konstrukcijos patvarumą. Tai mano svajonė”. Tavo kūriniai tikrai tvirti ir labai trapūs. Žavus tas trapumas, tačiau kol kas jų grožio ir žmogų pavergiančio trapumo nemato mūsų šalies režisieriai. Jie stato pjeses apie narkomaniją, žudynes ir apatinę kūno dalį…Aš norėčiau, kad vis dėlto išsipildytų viename Tavo eilėraštyje pasakyti žodžiai:
“Prabėgam, praskriejam kaip vėjas,
Nulyjam, nušnaram kaip lietūs…
Ateinam – išeinam, ateisim – išeisim…
Dangus liks žvaigždėm kalinėtas”.
Pjesė “Aidas”
Jeigu kiekvienas žmogus paliktų dangų žvaigždėmis kalinėtą, neprišiukšlintą, neužterštą žemę, tuomet gyvenimas būtų kitoks – nepaprastai GRAŽUS. “Aide” rašei nepaprastai jautriai, norėjai, kad žmonės būtų geresni ir visi laimingi. “Kai žemėje visi bus sotūs ir laimingi, o tik vienas žmogus – alkanas ir nelaimingas, ir tada reikės jaudintis dėl jo! Žmogus yra vienas vienintelis, nepakartojamas, neatnaujinamas”.
1981 metais vasario 2 dieną važiavai į Vilnių pasirašyti sutarties dėl būsimo filmo scenarijaus. Ilgai prašomas ir įkalbinėjamas sutikai važiuoti savo mašina (kurios nevairavai) kartu su kaimynu Aurelijumi Bacevičiumi (jis turėjo vairuotojo pažymėjimą), kuris iš uošvio, gyvenančio Vilniuje, Gedimino prospekte, norėjo parsivežti kilimą… Visą naktį nemiegojai, motinai guodeisi, kad be reikalo sutikai su juo važiuoti. Abu nutarėte, kad šį kartą pažadą tesėti reikia, o paskui … Išvažiavai pradingęs tamsoje, mojuojančios rankos (kaip visada) tą kartą motina nematė, o vidurdienį atėjo Kauno rašytojai ir pranešė, kad Tu jau niekada negrįši.
Mokydamasis pradinėse klasėse Tu žaidei teatrą, piešei dekoracijas, buvai labai jautrus vaikas. Džiaugeisi, kad Tavo pjeses stato Rusijoje net Suomijoje. Tau rūpėjo Lietuvos istorija, svajojai parašyti dramą apie Butautą, būsimo herojaus portretą nupiešei Palemono vidurinės mokyklos svečių knygoje. Ir vėl nuojautos – dešinėje jo akyje raudonas taškas. Tavo drama “Karūna ir smėlis” apie Barborą Radvilaitę ir Žygimantą Augustą, rašyta tuo pačiu metu kaip ir J. Grušo, labai gerai vertinama literatūros kritikų. Daug laiko (mažai Tau likusio) paaukojai medžiagai rinkti apie pasaulinio garso dailininką, savo dėdę Antaną Samuolį. Knyga labai įdomi, vertinga, tačiau Tu jos nematei, negalėjai pasidžiaugti ne tik šia knyga, kurioje kiekvienas sakinys pareikalavo išvykų, pokalbių su dailininko amžininkais, faktų patikrinimo – nematei ir savo raštų tritomio, ir apsakymų rinkinio – viskas išleista Tau išėjus. O gal Tu matai, gal džiaugiesi nors tuo, ką padarė Tavo motina su pagalbininkais.
Tavo asmeninė biblioteka buvo labai turtinga: dailės albumai, įvairių kalbų žodynai, Lietuvos ir užsienio šalių klasika ir t.t. Sudarydamos bibliotekos kartoteką, radome Tavo laišką pačiam sau. Jame Tu kreipiesi į save ir rašai: “Kaip gyveni, seni. Ką dabar rašai, ar tu esi jau žinomas, ar tavo pjesės statomos” ir t.t. Norėjai tapti žinomas, norėjai parašyti daug gerų kūrinių. Ir pats daug skaitei. Tavo intelektu ir atmintimi stebėjosi daug kas. Žinoma, ir pavydėjo – pažįstamų rato, žinių, mokėjimo bendrauti su įvairiausiais žmonėmis, kurių Tu neskirstei į garbingus ir negarbingus, į vertus Tavo dėmesio ir nevertus. Tau buvo labai svarbus kiekvienas žmogus, kaip ir jo nuomonė: mokinių raštu pateiktus klausimus Tu įsidėjai į segtuvą ir namuose dar kartą perskaitei. O į susitikimą su Palemono mokiniais atvažiavai pats, dar pasakei: “Esu ne ponas, manęs vežioti nereikia”. Grįžęs iš Šveicarijos, mokykloje rodei skaidres. O kaip buvo įdomu, kiekvienas žodis apie užsienio šalį tada buvo labai reikšmingas.
Tavo pjesė “Laukimas” buvo pastatyta garsiajame Panevėžio teatre. Prašėme, kad padėtum gauti bilietus, Tu neatsisakei. Vėliau tas pats teatras pastatė Tavo pjesę “Erškėtrožės rudenį”, važiavome žiūrėti jau be Tavęs. Dabar ši pjesė išversta ir į japonų kalbą. O Tavo draugas, profesorius iš Japonijos Teruo Oki ir dabar atvyksta į Lietuvą, apsilanko Tavo namuose, padeda gėlių prie kapo, rašo laiškus Tavo bičiuliams. Jis, kaip ir daugelis kitų – tikras draugas. Bet yra ir tokių, kurie Tave turbūt užmiršo, nes kažkur dingo. Kol buvo gyva Tavo motina, nuostabių pūkuotukų iš kailio autorė, vienintelė “Šypsenos” ordininkė Lietuvoje, daug kas ją aplankydavo, padėjo atstatyti A. Samuolio klėtelę Jonavoje. Išsipildė jos svajonė: dabar Jūsų namuose Jonavoje krašto muziejaus filialas, A. Samuolio klėtelėje – dailininko reprodukcijos ir asmeniniai daiktai. Jonavos 6-oji vidurinė mokykla pavadinta Tavo vardu. Jos mokiniai skina laurus dailės ir literatūros konkursuose. Motinos pūkuotukai M. K. Čiurlionio ir Jonavos krašto muziejuose. A. Samuolio akordeonu kol kas groju aš. A. Samuolio šachmatai, kuriais žaidei ir Tu su draugais, ir šachmatų staliukas kol kas pas mane.
Kai studijavai buvusioje Čekoslovakijoje, susipažinai su daugeliu žmonių iš kai kurių užsienio šalių, jie rašė laiškus Tavo motinai, bet dabar jau tylu. Į Tavo motinos laidotuves 1988 m. atvažiavo Tavo bičiulė iš Estijos. Turėjai gerų draugų, buvai mylimas. Iki šiol būtum daug parašęs, būtum buvęs garsus ir žinomas. Daug džiaugsmo Tau būtų suteikusi Kovo 11-oji. Tikrai žinau, kad Tu būtum visa galva pasinėręs į kovą už Lietuvos nepriklausomybę ir būtum rašęs, rašęs. Deja, Tavęs nėra. 2007-ųjų rugsėjo 25-ąją pažymėsime Tavo jubiliejų – 70-metį, tačiau mūsų atmintyje Tu visada būsi jaunas, žavus ir žvalus kvatoklis, o kartais liūdnas, susimąstęs. Iš gyvenimo išėjai pačiame žydėjime. Daug galėjai parašyti, atlikti, padėti silpnesniam, patarti nelaimingam – visa tai Tu sugebėjai ir mokėjai. Tai buvo nerašyta Tavo gyvenimo taisyklė.
Nuotraukoje: Prisiminimų autorė, Lietuvos žurnalistų sąjungos narė Danutė Marcinkevičienė, už rinkinį „ „Buvo mylimi – teliks neužmiršti“ įvertinta LŽS Kauno apskrities skyriaus valdybos apdovanojimu – „Gintariniu parkeriu“
