2020 m. balandžio 4 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Tada, kai minėjome liūdną sukaktį – R.Samulevičiaus žuvimo 20-ąsias metines

Danutė Marcinkevičienė

2001-ųjų vasario 2 dieną sukako 20 metų kai buvo nužudytas dramaturgas Raimundas Samulevičius. Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje surengiau R.Samulevičiaus žuvimo metinių minėjimą, norėdama žmonėms priminti, kad jauną, gabų ir perspektyvų dramaturgą pačiame gyvenimo žydėjime nužudė KGB. Pakviesti kalbėti žmonės mielai sutiko, salė buvo pilnutėlė. “Kauno diena” (vyriausioji redaktorė Aušra Lėka) ir “Laikinoji sostinė” (vyriausiasis redaktorius Edmundas Mališauskas) išspausdino skelbimus apie būsimą minėjimą. “Laikinojoje sostinė” sukakčių proga nuolat publikuodavo straipsnius apie dramaturgą Raimundą Samulevičių, dailininką Antaną Samuolį ir garsią tautodailininkę Stasę Samulevičienę.


Muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė pirmiausiai kalbėti pakvietė žurnalistą Bronių JURŠĘ, kuris tuoj po tragedijos, tyrė šią bylą, kalbėjo su teismo ekspertais, su teisėju ir kt. Minėjime jis “sušvelnino” padėtį, jo kalba buvo aptakesnė, negu anksčiau spausdinti straipsniai. Jo kalba, kaip ir kitų kalbėjusiųjų, buvo įrašyta. Tą vakarą B.Juršė kalbėjo: “Per žurnalistinį gyvenimą man dažnai tenka rašyti apie mirusius asmenis. Aš perverčiau laikraščius ir pamačiau, kad “staiga mirė, žuvo dramaturgas R. Samulevičius”. Vėliau sužinojau, kad jis buvo nušautas. Čia, šioje salėje, buvo pašarvotas. Per laidotuves pastebėjome, kad daug žmonių buvo iš to kampinio namo (KGB būstinė buvo dabartinio Vytauto pr. ir Laisvės alėjos kampe).


Jo mirtis nepaprastai mįslinga. Vis dėlto būti nušautam Vilniuje Gedimino prospekte, prie knygyno, žinomo KGB pulkininko bute, 3 aukšte, o nušovė buto šeimininko žentas Aurelijus Bacevičius apie 12.30 arba 13 val. Nušauta vokiečių gamybos pistoletu iš 1.50 m nuotolio. Pistoletas svėrė apie 550 gramų. R. Vaigauskas dirbo TSRS ambasadoriumi Bangladeše. Šūvio metu Raimundas Samulevičius kalbėjo su literatūros kritiku Jonu Lankučiu. A. Bacevičius teisme sakė, kad jis kreipėsi į Raimundą ir sakė “ateik, ką aš tau parodysiu”. Tada Raimundas atsisuko, o Aurelijus paspaudė gaiduką ir pataikė Raimundui į dešinę akį. Jis teigė, jog manė, kad pistoletas žaislinis. Nesuprantu, ar galima pagalvoti, kad pistoletas žaislinis, kai esi grįžęs iš armijos ir tarnavęs desantininku. Negaliu teigti, ar tai buvo padaryta tyčia, ar ne. Kai kalbėjau su teisėju, jis sakė: tik būk žmogus, neprirašyk ko nors apie mane. Teismo eksperto į teismą kažkodėl nekvietė.


Raimundas nebuvo bohemos žmogus. Labai plačiai bendravo su užsieniu: Suomija, Čekija, Rusija. Kai rinko medžiagą apie Antaną Samuolį, Šveicarijoje susitiko su diplomatu Albertas Geručiu, o tai buvo patys juodžiausi TSRS metai. R. Vaigauskas buvo gavęs aukštą apdovanojimą. Paprastai tokie apdovanojimai karo metais skiriami aukštiems karininkams už ypatingus nuopelnus. Jis buvo tarybinis šnipas, dirbo JAV, Kanadoje, o nuo 1968 iki 1971 Londone, tačiau kartu su 150 kitų asmenų buvo išsiųsti iš Anglijos.
A. Bacevičiaus teismas vyko 4 dienas Vilniuje. Raimundo gyvenime buvo reikšmingi skaičiai, faktai, kuriuos net sunku įvardyti (apie tai rašė Petras Palilionis. “Išlikę savimi”, 1997 m.). Raimundas gyveno 43 metus ir kelis mėnesius, o jo žudikas mirė 42 metų ir kelių mėnesių. Kartą Raimundas atėjo į “Vagos” leidyklą, atnešė spausdinti apsakymų rinkinį ir pageidavo, kad jį redaguotų Donata Linčiuvienė. Jam atsakė, kad ši redaktorė paprastai redaguoja mirusių autorių kūrinius, o jis vis prašo, kad redaguotų ji. Taip ir buvo…”


Romutė VAITIEKŪNAITĖ, „Kauno dienos“ žurnalistė: “Dabar labai trūksta tokios kultūrinės orientacijos žmonių kaip Raimundas. Jeigu jis pajusdavo, kad kam nors trūksta paramos (moralinės), visada pasiūlydavo tekstą. Jis nebijodavo būti blogai suprastas arba apšauktas nekompetetingu. Jis parašydavo impresiją. Jį išugdė mama, menininkai, kurie lankydavosi jo namuose. Kai kuriuos žmones reikia dažnai prašyti, kad parašytų apie kolegos kūrybos faktą, o Raimundas rašė ir neprašytas. Į redakciją jis dažniausiai ateidavo apie 11 valandą. Tuoj pat paskambindavo mamai, kad jis yra redakcijoje.
Dabar trūksta Samulevičių namų, kurie buvo pilni miesto kultūros, ypatingų vaišių, kurių ant stalo būdavo nei per daug, nei per mažai – visada saikingai. Čia susirinkdavo tokia kompanija, kuri apšnekėdavo pusę miesto ir linksmai pasijuokdavo. Dažnai susirinkdavome rugsėjo mėnesį, paminėdavome Raimundo gimtadienį. Vieną kartą nupirkome lietuvių kalbos žodyno kelis tomus, pasiėmėm po vieną tomą, nešam džiūgaudami, kalbam kaip sveikinsim, ką sakysim. Tokią nuotaiką namuose kurdavo ir jo motina. Ji mokėdavo pagirti kiekvieną žmogų, komplimentus sakydavo avansu. Pokalbio dalyviai peršokdavo nuo vienos temos prie kitos, bet to, ką patirdavome, atpasakoti neįmanoma. Man labai gaila, kad tokių namų Kaune nedaug.“


Poetas Algimantas MIKUTA: “Atrodė, kad nėra šio minėjimo jokio scenarijaus, bet viskas klojasi planingai ir tvarkingai. Bronius Juršė papasakojo apie bylą, Romutė - apie įdomius ir svetingus namus Vaisių gatvėje. Aš nebuvau toks artimas, kad galėčiau pasakoti apie tuos namus. Žinau Samulevičių namuose ant vaišių stalo visada būdavusio meduolio skonį. Aš nebuvau artimas draugas, buvome kolegos, kalbėjome apie literatūrą, kultūrą. Jis apie tai gerai išmanė. Jis mėgo pakalbėti, turėjo savo nuomonę ir ją reikšdavo gana kategoriškai. Buvo žemaitiškai užsispyręs. Jeigu toks nebūtų buvęs, tai nebūtų tiek dramų parašęs. Jį pažinoję tai gerai žino.
Apie Raimundo kūrybą parašytas ne vienas kursinis ir diplominis darbas. Tuo metu nebuvo leidžiami rašytojų “Raštai”, taip buvo įvardijama tik ypatingų žmonių kūryba, tokia buvo tvarka. Po mirties išleisti trys solidūs tomai – ir tai yra Raimundo raštai. Labai gerai, kad buvo suskubta viską surinkti (tai padarė Raimundo motina – D.M.) ir išleisti. Tuo rūpinosi literatūros kritikas Algis Samulionis, kuris puikiai išmanė lietuvių dramaturgiją. Tik išleidus šiuos tris tomus, aš pirmą kartą perskaičiau daugelį jo pjesių. Raimundo straipsnių buvo pilna įvairiuose laikraščiuose ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje bei Suomijoje, apie jį ir jo kūrybą buvo kalbėta televizijos laidose minėtose šalyse. Į šiuos tris tomus dramaturgija pakliuvo gal ir visa, o eseistikos buvo žymiai daugiau.

Iš tų knygų kiekvienas supras, kokio lygio buvo rašytojas. Tos knygos buvo leidžiamos trejus metus po vieną – tokia buvo tvarka, nieko nepadarysi. Svarbu, kad jos išėjo.Raimundas buvo vienas iš žymiausių pokario laikotarpio dramaturgų. “Nebylys”, “Lokys” – istoriniai dalykai, jie, be abejo, bus įdomūs ateities skaitytojui. Raimundą Samulevičių pavadinčiau dramaturgu, kurio dar nesurado režisieriai. Aš vis dar tikiu, kad jie Raimundo pjeses parskaitys, jomis susidomės ir pastatys. Mano indėlis tas, kad “Nemune” su rubrika “Likimai ir palikimai” paskelbiau medžiagą apie Raimundą Samulevičių. Jauni žmonės galėjo susipažinti. Sveikintinas ir malonus šios salės vaizdas. Pamačiau pilną salę ir supratau, kad Raimundas daug kam yra artimas ir gyvas mūsų širdyse.“


Genovaitė MALINAUSKAITĖ, nuo paauglystės metų gyvenusi pas Samulevičius, apie Raimundą minėjime kalbėjo: “Kai kas manė, kad Raimundas buvo išlepintas, bet tai netiesa. Jis buvo auklėjamas labai griežtai. Motina, norėdama, kad sūnus viską atliktų labai gerai, reikalavo maksimalių jo pastangų. Dar vaikystėje arba jaunystėje jis ką nors parašo ir duoda motinai paskaityti. Jeigu ji mato, kad parašė kažką ne taip tai ir nepagiria - priešingai ji sukritikuoja. Man kartais būdavo net gaila. Jis labai stengėsi, daug skaitė, mokėsi iš kitų.


Manęs kai kas mįslingai klausia, koks buvo motinos ir sūnaus ryšys. Nesuprantu tokių žmonių: jeigu sūnus motiną prilaiko už parankės, tai jau negerai, kažkas ne taip? Motiną jis mylėjo ir gerbė kaip MOTINĄ. Negi mūsų tauta jau tokia, kad net nesupranta gražaus sūnaus bendravimo su motina?
Samulevičių namai visiems buvo atviri. Čia lankėsi daugybė žmonių, kurių Samulevičiai neskirstė į garbingus ir mažiau garbingus, reikalingus ir mažiau reikalingus. Namai išliko tokie, kokie ir buvo. Čia ir dabar lankosi patys ištikimiausi draugai. Pagal tai ir išaiškėja, kas buvo kas. Viską, kas reikšminga, aš atidaviau ir dar atiduosiu į muziejus. Apie šiuos žmones turi išlikti atminimas ateities kartoms. Tai visos Lietuvos žmonių dvasinis turtas.“


Gydytoja Romutė ZYKIENĖ, budėjusi prie Raimundo motinos tragiškomis dienomis, vėliau su ja artimai bendravusi, ją gydžiusi, kalbėjo ypatingai drąsiai ir konkrečiai: “Staigi motinos liga suvedė mane su Raimundu. Kai ji gulėjo ligoninėje, Raimundas labai dažnai ją lankė, bendravo su gydytojais. Po operacijos ji laikėsi tiesiog didvyriškai, nuolat juokavo, linksmino kitas palatos drauges. Kai reikėjo ją išrašyti į namus, kitos ligonės prašė, kad dar palaikytume. Kai motina grįžo į namus, ryšys nenutrūko. Raimundas man skambindavo į namus ir klausdavo, ką daryti tokiu ar tokiu atveju. “Močia klausia ar teisingai pasielgsime, jeigu…” Aš ateidavau pas juos į namus. Tie apsilankymai nebuvo panašūs į gydytojo ir paciento bendravimą. Man atrodydavo, kad aš atėjusi sutvirtėju, kažką naujo sužinau. Jie teikia pagalbą man. Tą atmosferą jų namuose kūrė visi trys: motina, Raimundas ir Genutė. Ir iki šiol lankomės tuose namuose. Mūsų kviesti nereikia, pasakom, kad ateinam ir viskas. Jeigu nebūtų Genutės, tai nebūtų ir tų vizitų į buvusius ir taip traukiančius jų namus, nebūtų Danutės Marcinkevičienės, tai nebūtų ir šio minėjimo.


Raimundas buvo labai elegantiškas, mylimas sūnus, uždaras. Mano nuojauta sakė, kad jie kažkokią baimę turėjo: kažkas jam skambina, dėl kažko gąsdina. Buvo įvairių nuojautų. Gal kam nors neaišku, kaip Raimundas pateko į R.Vaigausko namus. Ogi labai paprastai: Raimundas turėjo mašiną, bet nevairavo, o jo kaimynas A. Bacevičius vairavo ir paprašė Raimundo jo mašina kartu nuvažiuoti į Vilnių. Raimundui nuojauta sakė, kad nereikia važiuoti. Jis kankinosi ir motinai sakė: “na, kam aš sutikau su juo važiuoti”. Motina jį ragino šį kartą žodį ištesėti, o kitą kartą nežadėti.


Sužinojusi apie tragediją, S. Samulevičienė paskambino ir man – teištarė kelis žodžius: “nušovė Raimundą. Padėk man, aš noriu neišeiti iš proto, nes turiu sutvarkyti Raimundo kūrybos palikimą”. Sūnaus laidojimo dieną, sesutė Roma motinai suleido vaistų ir užmigdė. Šitaip stengėmės palengvinti jos dalią. Prie kapo ypatingai gražiai kalbėjo Raimundo buvusi mokytoja, gaila, kad jos kalba nebuvo įrašyta. S. Samulevičienę užjautė ir globojo daugelis žmonių. Architektai iš Maskvos vežė ją į Maskvą, kad patektų pas aukštas pareigas užimančius žmones. Tais laikais žodis iš Maskvos daug ką reiškė, tačiau šiuo atveju net ir tai nepadėjo.


Raimundo žuvimo dieną atvažiavom pas S. Samulevičienę. Aš nuėjau į kambarį, o mano vyras dar buvo likęs kieme. Vėliau atėjęs mums sako: “kažkas atvarė Raimundo mašiną ir liepia man įvažiuoti į garažą. Aš nesiliečiau, kodėl turiu palikti savo pirštų atspaudus”. Tuomet tas vyras paliko mašiną ir net neužėjo. Į garažą mašina įvažiavo kariškis, kuris gyveno tame pačiame name, kur ir A.Bacevičius. Jis buvo KGB darbuotojas, dirbo Medicinos institute. Laidojimo dieną stovėjo kapinėse ir žvalgėsi, kas dalyvauja iš gydytojų. Taigi, pasakykite man, jeigu Raimundas būtų nušautas netyčia, tai ar tokie žmonės budėtų kapinėse?
Kai motinai pasakėm, kad daug žmonių dalyvavo laidotuvėse, ji ištarė: “kokia aš laiminga, kad tiek žmonių jį myli”.


Jeigu Raimundas būtų nušautas netyčia, tai, manau, nusikaltusiam tokiu atveju derėtų ateiti pas motiną, klauptis ant kelių, aiškinti, kaip viskas įvyko ir prašyti atleidimo… Jeigu būtų šauta ne į akį, tai jis nebūtų žuvęs. Viskas buvo apgalvota. Kas žino dėl ko taip įvyko… Raimundo kūryboje nebuvo garbinami partiniai vadovai. Jis domėjosi Lietuvos istorija, palaikė ryšius su užsieniečiais, o gal dar kažkas jo veikloje nepatiko.
Tomis dienomis mes važiavome į Jonavą, apie tragediją norėjome pranešti Ibrahimui Radkevičiui, kuris gyveno jų sodyboje”.


Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas, Raimundo bičiulis Petras PALILIONIS minėjime kalbėjo: “Į mane Raimundas žiūri iš autoportreto kaip Dorijanas Grėjus. Gal ir ne toks gražus, bet tragiškas. Jis rašė, kad turi daug draugų, kurie jį myli. Matau, kad ir po 20 metų turi ne mažiau draugų, kurie jį myli. Aš nežinau, ar esu toks draugas. Mes buvom iš Žaliakalnio - J.Grušas, Raimundas ir aš. Jis susirado mane. Nemažai jo namuose valgėm ir gėrėm įvairiomis progomis. Aš mačiau tas tragiškas nuotraukas ir skaičiau tardymo medžiagą. B. Juršė taip pat priėjo prie tos medžiagos. Mes su kolegomis teisininkais svarstėm, ar galima taip nužudyti? Teismas buvo farsas. Tuo aš įsitikinau. Mano kolegos prieš šį minėjimą sakė: “tai pakvieskit ir Egidijų Bičkauską”. (Jis buvo tardytojas, S. Samulevičienė E. Bičkauską išvijo iš savo namų – D.M.)


Su Raimundu nemažai bendravom. Turiu pasakyti, kad jis buvo kaip degtukas. Greit įsižiebdavo ir vėl atsileisdavo. Apie mistinius dalykus jo namuose aš jau rašiau. J. Lankutis, P. Česnulevičiūtė, A. Samulionis – mūsų literatūros ir kultūros elitas. Jie padėjo išleisti Raimundo kūrybą. Klasiko J. Grušo išėjo 5 tomai, o Raimundo 4. Tai informacija pamąstymui. Na, jeigu dar apie jo keistas mistines nuojautas – vieną kartą susitinkam gatvėje, o jis sako: “aš ilgai negyvensiu”. Jo pjesėje “Jeigu pasibels” 30 metų jaunuolis kalba: “tu tiki stebuklinga literatūros galia? … kiekvienas valkata jos autorių gali nužudyti paspaudęs pistoleto gaiduką”. Tokio vakaro metu aš noriu pasakyti, kad rašant atsiminimus reikia elgtis atsakingai. Matykime ne save per jį (asmenį apie, kurį rašome – D.M.). J.Grušas sakė: “Atsiminimus rašysiu, kai pasensiu ir viską užmiršiu”.

Nuotraukoje: a.a. kaunietis dramaturgas Raimundas Samulevičius (1937 – 2001).
Nuotrauka iš D.Marcinkevičienės archyvo




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)