2019 m. rugsėjo 22 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Žurnalisto M. Šalčiaus pėdsakuose - Tėvynės meilės grumstai

Aldona Svirbutavičiūtė

Prieš keletą metų vienu ypu spauda tarsi naujam gyvenimui po ilgokai trukusios užmaršties prikėlė tarpukario žmogų legendą, garsų keliautoją, švietėją, žurnalistą, buvusį LŽS pirmininką Matą Šalčių. Jo 115-ųjų gimimo metinių paminėjimui iš Lietuvos į Pietų Ameriką vyko ekspedicija, siekusi atrasti ir įamžinti žymiausio Lietuvos keliautojo palaidojimo vietą. Tarpukario visuomenės veikėjo atminimas buvo įamžintas Bolivijoje, Guajaramerino miesto centrinėje aikštėje, greta naujai pastatytos bažnyčios. Tiek ekspedicijos entuziastų, tiek išleistos po jos knygos dėka šiandien apie M.Šalčių žinome daug. Tačiau bene turtingiausiu išsaugotu tėvelio palikimu dosniausiai dalijasi jo jauniausia dukra Raminta Šalčiūtė.

Atmintis – mažame kambarėlyje

Sutarusi popietės laiką skubėjau susitikti su jauniausia iš keturių ir jau vienintele likusia Mato Šalčiaus dukra Raminta. Ji dabar savo dienas pasitinka Gerontologijos ir reabilitacijos centre sostinėje. 83 metų moteriai reikalinga medicinos priežiūra. Ji sunkiai juda. Tačiau kambaryje pasitinka visai žvitri, šviesaus veido ir jaunatviškų akių moteris. Prisipažįsta, kad keičiantis orams jai pašlyja sveikata, bet daugiau apie ligas nekalba. Šiame kambarėlyje sukurta namų atmosfera. Ant sienų – daugybė nuotraukų, menančių nugyventus metus. Daugumoje – tėvo, garsaus tarpukario visuomenės veikėjo, turiningo ir įdomaus gyvenimo atvaizdai.

Pirmiausia Raminta ir skuba tarsi ekskursijos gidė papasakoti, kas kurioje nuotraukoje pavaizduota. Taip ir pradedame kelionę po slėpiningą ir įdomų M. Šalčiaus gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje.„Esu jauniausia Mato Šalčiaus dukra. Gimiau 1926 metais. Kai man sukako treji metai, tėvelis išvažiavo į pirmąją ilgą kelionę. Sugrįžo, kai man jau buvo septyneri. Tėvo nepažinau, teko susipažinti iš naujo. Į savo kitą didžiąją kelionę jis išsiruošė, kai man buvo dešimt. Nuo to laiko savo tėvelio daugiau nemačiau,“ – tiek prisiminimų apie didįjį keliautoją pažėrė ponia Raminta. Tačiau ji per visą gyvenimą uoliai ir kruopščiai studijavo tėvo palikimą ir šiandien, ko gero, yra tas vienintelis šaltinis, iš kurio galime pasisemti unikalių žinių apie laiką ir žmones pranokusią asmenybę, dirbusią Lietuvai ir jos žmonėms.

Raminta atvėrė knygų spintos dureles. Ten surikiuoti didžiuliai segtuvai su dokumentais, laiškais, laikraščių iškarpomis, atvirukais. Moteris patikino, kad daug rankraščių perduota Nacionalinei M. Mažvydo bibliotekai, apsidžiaugė sužinojusi, kad aptikta unikalios medžiagos ir Mokslų Akademijos bibliotekoje. Ir jos dabar dar saugomi dokumentai bus perduoti archyvams, o tiksliau ateičiai, kuri visada mokysis iš praeities.

Septyni broliai ir dvi sesės

Raminta pradėjo pasakoti tėvelio šeimos istoriją. Nukabino nuo sienos nuotrauką, kurioje nupaveiksluoti septyni broliai Šalčiai. Vyriausias Juozas buvo ūkininkas, Jonas iškeliavo į Ameriką, kur dirbo angliakasiu, kol prasigyveno. Nuotraukoje nėra seserų, tad Matas joje trečias, o šeimoje buvo ketvirtas vaikas. Toliau dvynukai Petras ir Povilas. Abu mokėsi, siekė aukštumų Rusijoje. Petras tapo ekonomistu, profesoriumi, o Povilas dirbo buhalteriu maisto pramonėje. Dar du broliai – Antanas ir Andrius, dalyvavo nepriklausomybės karuose, gavo žemės ir dirbo savo ūkiuose Alseikiuose ir Priekulėje.

Tėvas Juozas Šalčius, gausios šeimos galva, buvo kaimo seniūnas, nors išsilavinimo neturėjo. Bet užtat norėjo, kad jo vaikai mokytųsi, siektų žinių. Ramintai įstrigę pasakojimai apie tėvelio vaikystę. Buvo ji ir saulėta, ir rūsti. Matas nebuvo stiprios sveikatos, tad tėvas buvo nusprendęs leisti jį į mokslus. Vaiko gabumus pastebėjusi mama pradėjo mokyti jį skaityti elementorių. Tačiau šešiamečiui vaikui garsų junginiai pasirodė tokie nuobodūs, kad sykį jis ėmė ir sudraskė savo elementorių. Tada pirmą kartą pajuto kietą tėvo ranką. Berniuką išleido į pradžios mokyklą Prienuose.

Gyveno jis su keliais vaikais pas senolę. Mokslus krimto kaip riešutus, tiesiog buvo gabus, bet mokytis nesistengė. Vieną dieną vaikis sumanė aplankyti namus Čiudiškėse. Išsiruošė ir pėstute pasiekė savo gimtinę. Namie pasakė, kad mokytojas išvažiavo savaitei ir pamokų nebus. Džiaugėsi laisve, tik neilgai. Sekmadienį tėvai išvažiavo į bažnyčią mieste ir ten sutiko mokytoją. Šis pasiteiravo, kodėl Matas mokyklos nelanko. Parvažiavo tėvas namo juodas kaip debesis. Auklėjo sūnų skaudžiai kieta ranka. Uždarė į kamarą. Mama gailėjo vaiko, nunešusi valgyti siūlė. Atsisakė. Atvažiavęs senelis gražiuoju kalbino vaikaitį mokytis. Matas protestavo ir net iš namų pabėgo. Tik netoli nubėgo, pamiškėje tėvas pavijo ir dar kartą beržine koše vaišino. Nuvežtas į mokyklą, Matas daugiau eksperimentų nekrėtė. Per kančias – į mokslus? Pasak Ramintos, ta kieta tėvo ranka gero mažai tedavė. „Kiek žinau, Matas tapo jautrus, irzlus. Tas mušimas, kieta tėvo ranka sugadino jo charakterį visam gyvenimui,“ – pasakojo Raminta.

Mokytojas ir mokinė

Per trejus metus baigęs pradžios mokyklą Matas įstojo į Marijampolės gimnaziją. Vienu tarpu agitacinių kalbų sakyti iš Peterburgo buvo atvykęs L. Trockis. Kur rasti vertėją? Vertėjauti pasišovė gimnazistas Matas. Tada jis krito žandarams į akis. Vėliau vaikinas jau ir pats po dvarus važinėjo agituodamas darbininkus. Jį pašalino iš gimnazijos. Tėvas griežtai pasakė: arba eini į kunigų seminariją, arba kur nori. Matas pasirinko antrąjį kelią. Jis privačiai dirbo mokytoju. Vienur jam patarė stoti ė mokytojų kursus, bet tam reikėjo baigti gimnaziją. Vaikinas nuvažiavo į Kauną ir išlaikė egzaminus. Tada įstojo „Saulės“ mokytojų kursus. Vasaromis mokė vaikus. Mokytojo keliai nuvedė jį į Joniškį. Jackonių kaime mokė grupę jaunimo. Tarp jų ir Bronytę. Kunigo dukterėčia viešėjusi dėdės namuose išgirdo beldžiant. Atidariusi duris pamatė vaikiną. Paklausė, kokiu reikalu čia, išgirdo atsakant, kad mokytojas. Ji pasakė, kur jam reikia prisistatyti. Uždariusi duris, mergaitė nubėgo pasižiūrėti į veidrodį, kaip atrodo. Mat jaunikaitis labai jau ją nužiūrėjo.

Taip užsimezgė dviejų jaunuolių draugystė, trukusi penkerius metus ir pasibaigusi vestuvėmis. Apie šią pirmąją pažintį ir meilę iš pirmo žvilgsnio dukrai Ramintai papasakojo mama Bronė, išauginusi keturias dukras. M. Šalčius tapo geru pedagogu, mokytoju švietėju, gimtosios kalbos puoselėtoju. Mokėsi pats ir lavino kitus.

Ištremtas iš Kauno

1912 metais M. Šalčius buvo deleguotas į mokytojų suvažiavimą, vykusį Peterburge. Ten jis išrėžė kalbą apie tai, kodėl Lietuvoje mokytojai turi kalbėti lietuviškai. Nepatiko jo pasisakymas bei aiškinimas, kad vaikai net trejus sugaišta, kol pradeda suprasti mokytoją, kuris kalba svetima kalba, dažniausiai rusiškai. Tai jis pats patyrė mokydamasis, o vėliau ir dirbdamas mokytoju. „Man įstrigo pasakojimai apie tėvelio darbą Skuode. Ten buvo jo pirmoji mokykla, kur jis dirbo antruoju mokytoju. Pirmasis mokytojas buvo rusas. Tame Žemaitijos miestelyje iš viso tebuvo trys rusai: mokytojas, popas ir žandaras. Tai jie, nemokėdami kalbos, tarpusavyje ir tebendravo. Niekas ir su jais nedraugavo, tad gerdavo trise kone kasdien,“ – priminė Raminta girdėtą istoriją.

Pasisakymas Peterburge nepraėjo be pasekmių. M. Šalčių ne tik iš mokytojų pašalino, bet ir ištrėmė iš Kauno gubernijos. Atsivėrė kelias į Vilnių, kur jauno žmogaus laukė nauji išbandymai, naujos pažintys ir patirtys. Jis susipažino su rašytoja Gabriele Petkevičaite Bite, dirbo jos ir Felicijos Bartkevičienės redaguojamuose laikraščiuose žurnalistinį darbą. Rašė vadovėlius ir kaupė žodyną. Tuo metu parašė mokiniams skaitinius po pamokų. Išleido aštuonias knygeles.

Matas buvo pašauktas į kariuomenę. Atsidūrė Maskvoje. Vyrų buvo mobilizuota daug, o aprangos trūko. Jos belaukiant pramoko anglų kalbą, o nenorėdamas kariauti sumąstė, kaip to išvengti. Susikeitė dokumentais su pasiligojusiu vyru, kuris turėjo „baltą bilietą.“ Taip Matas iškeliavo į savo didžiąją kelionę per Sibirą, Kiniją, Japoniją pasiekė Ameriką. Rašė atvirukus ir siuntė laiškus.

Atvykęs į San Franciską, pasiskelbė spaudoje, kad atvažiavo su 10 dolerių kišenėje ir paprašė paremti. Susisiekė su broliu, gyvenusiu Pitsburge. Nuvažiavo ten, steigė lietuvišką mokyklą. Bet viena mokykla jau ten veikė. Ją buvo įkūręs Vincas Mickevičius Kapsukas. Mėgino konkuruoti, bet nepavyko. Matas užsiėmė švietėjiška veikla, dirbo mokslo draugijoje, išleido keletą lietuviškų knygelių vaikams, rinko aukas Lietuvai. Čia ir vėl jį pasiekė šaukimas į kariuomenę. Tad M. Šalčius nutarė vėl pasinaudoti „baltu bilietu“ ir sprukti iš Amerikos. Grįždamas apkeliavo kone visą Ameriką.

Priesakas ateities kartai

Matas Šalčius lankėsi Naujajame Orleane. Išlipęs iš garlaivio jis užsuko aplankyti kapinių. Čia surado Lietuvos žydo kapą. Tuomet dienoraštyje jis užrašė eilutes: gali ir mane toks likimas ištikti, kad mirsiu svetimoje žemėje. Tuomet man tėviškėje paminklėlį pastatykite ir ant jo užrašykite... Raminta pažodžiui pakartoja tėvelio prašymą. „Brolau¡ Aš pašvenčiau savo jėgas šalies švietimui ir laisvei, bet mažai padariau. Todėl tęsk mano darbą.“

Japonijoje M. Šalčius ryžtingai judino Lietuvos nepriklausomybės bylą. Draugų patartas išspausdino straipsnį Japonijos dienraštyje, kuriame išsakė išsivadavimo ir nepriklausomybės siekius. Čia bendravo su čekais, suomiais, estais. Būtent Japonijoje sulaukė žinios apie nepriklausomybės paskelbimą Lietuvoje.

Raminta įsiminė mamos pasakojimą, kaip sugrįžo tėtis. Mama tuomet gyveno su brolio šeima Linkuvoje. „ Mama pasakojo, kad tądien ji kepė blynus. Atsivėrė durys ir į namus įžengė pasaulio žmogus. Ilgai lauktas, sklidinas naujienų, žinių, įdomybių. Tada prasidėjo darbai tėvynei,“ – pasakojo Raminta. Šeima netruko persikelti į Kauną, kur virė naujas gyvenimas.

Čia galima rašyti naują M. Šalčiaus gyvenimo puslapį. Jis buvo vienas pirmųjų iniciatorių įkurti Šaulių sąjungą ir ją kartu su bendraminčiais įkūrė. Jis mokytojavo Kauno „Aušros“ gimnazijoje. Jis buvo ELTOS žinių agentūros direktorius. Jis įkūrė Lietuvos turizmo sąjungą. Galime vardinti daug visuomeninių šviesos židinių, kuriuos sukurstė M. Šalčius.

Jis parašė knygą „Svečiuose pas 40 tautų“ , kuri 1936 metais buvo įvertinta premija ir diplomu. Tais pačiais metais M. Šalčius išsiruošė į kitą savo didžiąją kelionę.
„Tėtį lydėjome visa šeima. Atsimenu graudų atsisveikinimą geležinkelio stotyje. Susirinko daug žmonių į palydas. Namuose liko tėvelio darbo kabinetas. Jis buvo prisakęs, kad jo kambarys turi likti toks, koks yra – laukiantis šeimininko. Jis mums rašė laiškus, siuntė atvirukus, nuotraukas. Paliko įspūdį jo susitikimas Indijojoje su rašytoju Rabindranatu Tagore. Tėvelio dienoraštyje jis įrašė žodžius: aš linkiu Lietuvai visokeriopo labo...Perdavėme Karo muziejui,“ – prisiminė dukra paskutinį susitikimą su didžiuoju klajūnu keliautoju, savo tėveliu Matu Šalčiumi.

Nuotraukoje: Garsaus prieškario Lietuvos keliautojo ir žurnalisto, LŽS pirmininko Mato Šalčiaus dukra Raminta Šalčiūtė - Savickienė Istorinėje prezidentūroje Kaune 2009 metais, kai čia buvo pažymimas Lietuvos žurnalistų sąjungos įkūrimo 80-metis

Ričardo Šaknio nuotr.


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)