2019 m. rugsėjo 22 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Šalmas ant galvos

Rasa Prascevičienė

Prie nuolat į mūsų redakciją užsukančių garbaus amžiaus žmonių esame įpratę. Džiaugiamės jais ir pagarbiai priimame. Mat vos užėjus pirmosios durys į dešinę – „Ūkininko patarėjo“ knygynėlis. Čia užsiprenumeruoti ir atsiimti mūsų leidinius yra pigiau nei gauti juos namuose. Tad Kaune gyvenantys pensininkai taip sutaupo keliolika litų. Tačiau anądien redakcijos duris pravėrusio žilaplaukio senolio vizito tikslas kitoks. Ilgai nedrąsiai mindžikavęs vyriškis išdrįso prabilti. Kartkartėmis nusibraukdamas ištryškusią ašarą, jis dėstė skaudžią savo istoriją, kuri gali būti pamoka ne vienam kaime gyvenančiam vyresniam žmogui.

Senukas pasakojo, kad jiedu su žmona išaugino keturis vaikus. Pas vieną dukterų dabar mieste ir gyvena, nes išlaikyti ūkį – jau nebe ta sveikata ir jėgos. Bet senoji tėvonija vaizdingo ežero pašonėje tebelikusi ir iki šios vasaros buvo atvira visai gausiai šeimai. „Mūsų namai atrodydavo kaip kokia ligoninė. Ne, ne dėl to, kad kas būtų sirgęs. Tiesiog kai suvažiuodavo vaikai, anūkai ir jų draugai, tekdavo statyti lovą prie lovos“, - bandydamas išspausti šypseną netolimą praeitį prisimena pašnekovas.

Deja, nuvažiavęs į namus paskutinį sykį jis duris rado užrakintas, o spyną – pakeistą. Sako, nelaimės prasidėjo ankstyvą pavasarį sušlubavus sveikatai, kai tapo aišku, kad sudėtinga operacija neišvengiama. Senolis prisipažįsta tikrai nesitikėjęs, kad išgyvens, todėl, nors ir šaltakraujiškas, bet visai suprantamas jam pasirodė vieno sūnų rėžtas sakinys: „Tėvai, dokumentus reikia sutvarkyti, kad po tavo mirties rūpesčių dėl namų nebūtų.“ Tačiau sūnaus pageidavimą, kad namai būtų užrašyti tik jam, nukirto be išlygų: „Tėviškė ir man mirus turi būti visų.“

Sutikime, kad net ir tie, kam nuolat tenka varstyti valdiškų įstaigų duris, bendrauti su valdininkais, tvarkyti dokumentus, visada jaučiame didesnę ar mažesnę įtampą, todėl turime įdėti pastangų stengdamiesi susikaupti ir suvaldyti vidinį virpulį. Tad ką kalbėti apie seną, neragavusį mokslo ir visą gyvenimą paprastą darbą dirbusį žmogų?

Pašnekovas pro ašaras kalbėdamas aiškina, kad sava valia su sūnumi nuvažiavo į rajono centrą pas notarą būdamas tikras, kad jo valia po mirties palikti namus visiems vaikams čia bus išpildyta. Tačiau užėjus į valdišką įstaigą, sako, „lyg kas šalmą ant galvos būtų uždėjęs“. Todėl nelabai suprato ir nelabai skaitė, po kokiu notaro surašytu tekstu savo parašą deda. Nes ko jau ko, bet kad sūnus su notaru bus iš anksto suokalbį sudaręs, tikrai nesitikėjo.

Po laiko supratęs, kas įvyko, kitų vaikų įkalbėtas senolis bandė teisybės ieškoti teisme. Bet ir ten paaiškėjo, kad šaukštai po pietų. Tad šiandien kaip dar vieną peilį, sūnaus įdurtą į paširdžius, rankose jis laiko antstolių kontoros pranešimą, kuriame rašoma, kad teismo, sūnaus advokato ir pačių antstolių darbo sąnaudos bus išieškotos iš senolio ir jo žmonos senatvės pensijų.
„Žulikas“ tas mano sūnus. Už „žulikystes“ ir valstybės jau yra baustas. Bet kad savus tėvus ir brolius taip apgaus, nemaniau. Parašykite, tegu kiti kaimo žmonės iš mano klaidos pasimoko“, - rankose gniaužydamas antstolių atsiųstą dokumentą, prašė redakcijos svečias.

Ir ką čia bepridurti? Nebent priminti pasakos išmintį, kad kai senolio sūnus savo atžalai pirks rogutes, tegu nuperka tvirtas – kad nesulūžtų, kai jį patį senatvėje į mišką veš...
Be abejo, kai kas gal pasakys, kad kvailą ir bažnyčioje muša, kad notaras atliko savo darbą ir tiek. Tačiau ar mažai Lietuvoje atvejų, kai, siekiant užvaldyti turtą, fiktyviai apvesdinami mirties patale gulintys senukai, kai iš jų išviliojama žemė, namai, mainais žadant nepriekaištingą priežiūrą iki mirties? Vargu ar notaras vėliau ateina pasižiūrėti, kaip iš tiesų vykdoma jo antspaudu sutvirtinta prievolė.

Tuo tarpu vaizdingose paežerėse, pamiškėse ir mažuose miesteliuose gyvenančių senyvo amžiaus žmonių apstu. Be abejo, tikrai ne visų jų vaikai ir anūkai, senolio žodžiais tariant, yra „žulikai“. Tačiau daugelio darbingo amžiaus artimieji šiandien išvykę svetur. Tad senukams patiems tenka sukti galvą, kas, reikalui esant, paduos stiklinę vandens. O maitvanagių, prabangiais visureigiais zujančių po kaimus ir besigviešiančių svetimo turto, bet ne senolio priežiūros, irgi tikrai netrūksta.

Lietuvos pensinio amžiaus žmonėms nepasiekiama svajonė yra Skandinavijos šalių pavyzdys, kur išėję į pensiją senjorai gali sau leisti keliauti ir mėgautis gyvenimu, o nusilpus jėgoms savo namuose kasdien sulaukti bent keturių pagalbininkų – medicinos sesers, socialinio darbuotojo, psichologo ir studento, nubėgančio į parduotuvę parnešti maisto produktų. Jungtinių Amerikos Valstijų modelis, kur įprasta, kad sulaukę senatvės žmonės persikelia gyventi į senelių namus, daugeliui mūsų nėra patrauklus, nes lietuviui savi namai – tai pusė gyvybės ir pusė širdies. Bet vis dėlto galgi ir geriau senelių namai nei rogutėmis į mišką?

Jei ES šalyse pensijoms skiriama vidutiniškai 10 proc. BVP, tai Lietuvoje - dvigubai mažiau. Paskaičiuota, kad Europoje į pensiją išėjusiam nedirbančiam žmogui, sumažėjus jo poreikiams, pakanka išmokų, kurios sudaro 70 proc. gautos algos. Tuo tarpu Lietuvos pensininkų pensijos sudaro vidutiniškai 40-43 proc. buvusio atlyginimo.
Šiuo metu Lietuvoje moterys į pensiją išeina 60 metų, vyrai – 62,5 metų. Numatoma pensinį amžių ilginti iki 65 metų bei suvienodinti vyrams ir moterims. Tačiau tam visų pirma reikės sveikatos, kurios priežiūra nuo kaimo žmonių, deja, ypač tolsta. Turint minty, kad Lietuvos vyrų amžiaus vidurkis 65,3 m., ateityje išėję į pensiją jie galės pasidžiaugti gyvenimu... 3 mėnesius. Drąsiai galime teigti, kad ir dabartinis pensijų mažinimas, nenumatant kompensavimo mechanizmo, - senų žmonių apvogimas, tik ne vaikų „žulikų“, o valstybės mastu.

Tad ką daryti, kad būtų taip, kaip norime, o ne taip, kaip yra? Šalyje šiuo metu yra daugiau nei 600 tūkst. pensininkų. Lietuvos mastais tai išties įspūdinga rinkėjų minia. Jei jie visi balsuotų ne „su šalmu ant galvos“, kaip senolis notaro kontoroje, būtų kur kas didesnė tikimybė senatvę praleisti šviesiau.

Nuotraukoje: Komentarų autorė, laikraščio „Ūkininko patarėjas“ žurnalistė, LŽS narė Rasa Prascevičienė.
                                                                                                    Alvydo Urbano nuotr.


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)