2019 m. rugpjūčio 20 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Gražina Sviderskytė. Lietuvos protu nesuvoksi? Sutrikusios visos žiniasklaidos grandys


„Aš nieko nesuprantu šioje šalyje“, - beviltiškai šnabžda amerikietė Džeinė (aktorė J. Ormond) režisieriaus N. Michalkovo filme „Sibiro kirpėjas“. Siužetas toks: aštraus proto ledi atvyksta į Rusiją su verslo planu ir... prasmenga aistrų verpete. Jos planuotą logišką įvykių seką sudrasko gaivalas, kurį režisierius poetizuoja kaip rusiškos dvasios galybę. Valdo nerašytos taisyklės, teisia (apiberia malonėmis arba išgrūda į Sibirą) nepajudinami viršininkai, o laikraščiai rašo nesąmones. Kvepia beprotybe ir krauju. Aišku kaip „Tėve mūsų“: Rusijos protu nesuvoksi. Joje vakarietiškam racionalumui ne vieta. Džeinė išvyksta atgal, į Ameriką.

Šis filmas nėra naujas, Rusijos ypatumai – juo labiau. Bet kaip tik dėl to netikėta, kad ta herojės frazė man pradeda kelti šiurpą. Su Rusija bendro teturėjau ir teturiu tiek, kiek bet kuris kitas Lietuvos pilietis (bendro yra daugiau nei norėtųsi, bet šįkart – ne apie tai). Užtat kurį laiką praleidau už Atlanto su tais racionaliais vakariečiais. Grįžau į Lietuvą su veiklos planu ir... apstulbau: anapus Atlanto jis atrodė savaime aiškus, o šiapus susijaukė. Svetur subrandintas ir namo pargabentas, jis atrodo kaip tas Džeinės projektas: kai garu švokščiantis mechaninis miškakirtys užkriokė, rusų mužikai puolė bėgti. Jis - kitoks, svetimas, baugus. Jam čia ne vieta.

Atmeskime filme įpintą meilės dramą ir kalbėkime vien apie reikalus: idėjas, verslą, valdžią, viešąją erdvę. Dar truputį, ir pasakysiu: „Aš nieko nesuprantu šioje šalyje“. Tik, deja, ne Rusijoje, o Lietuvoje. Kas galėtų nuoširdžiai pasakyti, kad protu suvokia metų metus toleruojamą Lietuvos žiniasklaidos būklę? Kas logiškai paaiškintų nacionalinius žiniasklaidos misijos ir verslo ypatumus? Kas dalykiškai įvardytų trūkumus, ydas ir ypač - jų šalinimo būdus?

Jei tokių išminčių – ne apsišaukėlių, bet tikrai žinančių, iš vidaus matančių ir suprantančių padėtį – kažkada buvo girdėti, tai jų blaivios pastabos bei siūlymai nuslopo. Daugybę žmonių siundanti sumaištis tęsiasi tyloje. Tyliai vilnija vien įgrisusi mantra apie viešojo intereso išdavystes ir skurdžią kūrybą, kurioje vyrauja zvonkiškai kediški atspalviai. Tokia tyla nėra gera byla. Veikiau – tyla prieš audrą. Ilgą bjaurią audrą, kai be gailesčio supa ir pykina, supa ir pykina...

Gal tik man atrodo, kad racionalumą Lietuvoje įveikia gaivalas? Gerai būtų. Tuomet viso šito nerašyčiau. Bet akivaizdu, jog sutrikusios visos žiniasklaidos grandys. Žurnalistai ir jų organizacijos, leidėjai/transliuotojai ir jų organizacijos, teisės bei etikos sargai ir pažeidėjai, paramos teikėjai ir gavėjai, įstatymų leidėjai ir vykdytojai, – visi vieni kitų klausinėja: „Kodėl šitaip?“ Ir: „Ką darom?“ O atsakymų kuo toliau, tuo mažiau.

Tai paliudijo trys įvykiai per Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną: prestižinių Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) premijų įteikimas, forumas Prezidentūroje „Žiniasklaidos laisvė ir atsakomybė“ ir naujasis LŽS almanachas „Žurnalistika 2009“.

Buvo graži diena, graži šventė. Ypač graži dėl to, kad išlipusieji iš skirtingų žiniasklaidos apkasų pagaliau susėdo prie bendro stalo ir pasikalbėjo. Jei šis unikumas dar pasikartos, bus galima tikėtis ir dalykiško pasitarimo, gal net pajudėjimo į priekį. Visi trys įvykiai – verti dėmesio ir palaikymo. Neklysta tik tas, kas nieko nedaro, todėl trūkumai nėra nei tragiški, nei, kaip įprasta Lietuvoje, peiktini („kas kaltas?! Rankas aukštyn, prie sienos žengte-e-e marš!“). Kaip tik todėl verta apžvelgti visus tuos tris įvykius. 

Bernardinai. Lt


Nuotraukoje: Komentarų autorė žurnalistė Gražina Sviderskytė, kuriai 2009 metais Istorinėje Prezidentūroje Kaune buvo įteikta Vinco Kudirkos premija 
                                                                                                                             Alberto Švenčionio nuotr.


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)