2019 m. rugpjūčio 20 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Gražina Sviderskytė. Lietuvos protu nesuvoksi? Pasiūlymas žurnalistams – leistis ant žemės


Pirmiausia – prestižinių V. Gedgaudo ir dr. V. Kudirkos premijų įteikimas. Daug įvairių kalbų. Bent keturi kalbantieji, tarp jų laureatas, beveik pakyla nuo scenos: ragina mylėti, nepristigti dvasios ramybės, tikėti stebuklais. Hm. Žinoma, šventė, tad ir linkėjimai šventiški. Bet jie keistai atliepė įspūdžiui iš komisijos, kai svarstėme premijoms pristatytus darbus: teko ginti nuomonę, kad grakštūs rašiniai apie raganas ir raganavimą galbūt ne visai dera su solidžia žurnalistika.

Tiek to. Apdovanojimai baigėsi. Eime toliau, į forumą Prezidentūroje.
Čia gerai nuteikia verslo žurnalistų klubo atstovai: pateikia faktais, eksperimentais ir skaičiais pagrįstą perkamos ir parduodamos Lietuvos žiniasklaidos apžvalgą. Joje - riebūs, konkretūs paslėptos reklamos pavyzdžiai, užsakomųjų straipsnių bei reportažų juodi sandėriai, jų rūšys ir įkainiai. Juokinga baudų statistika: per metus šalyje už tai skirtos septynios baudos po 1000 Lt.

Bet po to forumas atsiplėšia nuo tvirto Prezidentūros grindinio ir ima kilti į dvasines aukštumas, kaip ką tik kilo apdovanojimų ceremonija. Nieko keisto, Lietuvoje ir Konstitucinis Teismas kartais prabyla apie dvasias. Štai tik keli pranešimuose ir replikose paminėti dvasios slėpiniai:

„Kas yra tiesa? Ar ji išvis egzistuoja?“
(Aš galvoju: jei tai nėra savaime aišku, šito neišaiškins ir šimtas forumų.)

„Kas yra idealas?“
(Ar idealų, kaip ir šventųjų, nevertėtų ieškoti danguje?)

„Ilgalaikėje perspektyvoje ne tiesą parduodanti žiniasklaida neturi perspektyvos!“
(Skamba kietai, bet nieko nesupratau.)

„Skatinti mokslo įstaigas medžioti viešumon paleistas antis!“
(M-hm, o pastangų ir pinigų padoriam darbui dirbti netyčia netrūksta?)

„Padarykime kažką visi kartu, taip pat ir valdžia, kad žiniasklaida išliktų!“
(Valio, bet... padaryti ką? Beje, kur matėte valdžią, kuri pati noriai stiprintų solidžią žiniasklaidą?)

Tokia migla, kartu su dejonėmis dėl netikusių įstatymų ir menkų pinigų, prarijo praktiškas pastabas dėl visuomeninio transliuotojo priklausomumo, uždarųjų akcinių bendrovių teisinės atsakomybės, teisinės sistemos nestabilumo ir jos atsilikimo naujųjų technologijų (NT) eroje. Dvi valandas kantriai klausiusią Prezidentę visa tai teįkvėpė paguodos žodžiui . Tačiau baigę kalbas forumo dalyviai Prezidentei raštu pateikė kone 30 pasiūlymų, tarp jų ir dalykiškų . Be to, juk pirmas blynas dažnai prisvyla. Eime toliau, atsiverskime naują LŽS almanachą „Žurnalistika 2009”.

Jame pirmas ir didžiausias rašinys – poeto esė. Toliau - būriškai platūs svarstymai apie gimtosios kalbos grožį, apie profesijos kilnumą, žurnalistikos istorijos klodus ir panašiai. Gražu. Bet 168 puslapių leidinyje – tik sausa krizės primygtų ar sutraiškytų leidinių statistika, jokių praktinių patarimų, teigiamų pavyzdžių ar naujų idėjų. Tik vienas (ir tik teoretiko) žvilgsnis į NT sukeltą žiniasklaidos perversmą. Tik vienas (vėl verslo žurnalistų klubo) rašinys apie žurnalistų socialinę padėtį. Ir... tik viena N. Zvonkės nuotrauka (sveikinu Nataliją užtikrintai laimint žiniasklaidos ringe, bravo). Kitame almanache, kaip skelbia ketvirtasis viršelis, skaitysime filosofų svarstymus apie žiniasklaidą. Šauna mintis: už gerą – geru, tegu žurnalistai irgi parašo filosofų almanachui. Juk tarp žurnalistų taip pat yra ir mokslo daktarų, ir profesorių. Tai bent būtų naudos!

Aha, štai ir prisikasėme, kur šuo pakastas: vadinasi, naudos Lietuvoje ieškau. Ieškau naudos, randu dvasių, ir man tai nepatinka. Ar ne gėda?! Ne, nė kiek. Tikriausiai man gėdą racionalieji vakariečiai išoperavo. Ar skaudėjo? Taip. Skaudėjo taip, kad norėjosi rėkti. „Išsirėkiau“ žurnaluose „Kelias“: prirašiau devynis puslapius apie tai, kaip žiniasklaidos misijos ir verslo krizę sprendžia amerikiečiai ir kanadiečiai.

Man ne gėda prisipažinti, kad dirbant kasdienį darbą laiko meditacijoms nelieka, ir dvasinio bei dorovinio auklėjimo pamokslai prašauna pro šalį. Žurnalistams kaip oro trūksta žiniasklaidos profesionalų (kurių ir Lietuvoje yra) konkrečių patarimų ir idėjų, kaip elgtis, kad nenukentėtų teisėti darbdavio lūkesčiai, etiški darbuotojo siekiai ir viešasis interesas.

Kaip aiškėja, aš bemaž nieko nesuprantu, be to, be gėdos ieškau apčiuopiamos naudos ir sau, ir kolegoms, ir darbdaviams, ir informacijos vartotojams. Todėl reputacijos daugiau nebesusigadinsiu, jei krizės suriestai Lietuvos žiniasklaidai pateiksiu du pasiūlymus.
Pirmasis pasiūlymas – leistis ant žemės, pagalbon kviestis kampan nuspirtą profesinį meistriškumą ir Lietuvoje vis dar pasitaikančią teigiamą profesionalų patirtį. Pavyzdys: Kanados žurnalistų asociacija (KŽA), turinti bemaž tiek pat narių kaip LŽS (per tūkstantį), pernai neišgalėjo sumokėti konkursus laimėjusiems žurnalistams visų premijų, savo almanachą nariams dalija tik už pinigus ir net nebevaišina kava (ką ir kalbėti apie saldainius, kurių per komisijos posėdį patiekė LŽS).

Užtat KŽA per metus surengė dvi nacionalines konferencijas, kuriose kiekvienam norinčiam įmontavo galingą žinių, idėjų ir įkvėpimo užtaisą. Dėl to buvo verta susimokėti KŽA nario metinį mokestį, dvigubai didesnį nei LŽS. Jei LŽS kviestų į panašias konferencijas Lietuvoje, nesupykčiau, jei mokestis padidėtų ir į būsimus posėdžius kavos bei saldainių tektų atsinešti pačiai (ką ir kalbėti apie karštus užkandžius ir gėrimus per didesnes LŽS sueigas). Forumas Prezidentūroje buvo gera pradžia.

Antrasis siūlymas – nesipriešinti gaivalui, drąsiau stiprintis dvasiomis, žurnalistams toliau be gėdos kurpti užsakomąjį bei kitokį šlamštą, žiniasklaidos organizacijoms įsteigti bei įteikti premijas dosniausiems politikams ir verslininkams, taip pat N. Zvonkei, raganiams, parapsichologams, ekstrasensams, astrologams ir panašiems reitingų ir tiražų maitintojams. Kartu pratintis garsiai sakyti: Lietuvos protu nesuvoksi. Jei liežuvis neapsiverčia, gal pakaks pirmojo pasiūlymo?
Bernardinai.lt

Nuotraukoje: Kauno istorinėje prezidentūroje 2009 metų V.Kudirkos premiją žurnalistei Gražinai Sviderskytei įteikia LŽS pirmininkas Dainius Radzevičius

                                                                                                                      Ričardo Šaknio nuotr.


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)