2019 m. spalio 15 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Birželio mozaika. Vasara su amžina žaizda

Rūta KANOPKAITĖ

Minėti tragiškas valstybės gyvenimo sukaktis liūdna. Bet užmiršti jų nevalia, nes tai būtų išdavystė. Savo istorijos, tautos, artimųjų. Tūkstančių aukų, žuvusių tremtyje, sovietiniuose lageriuose, partizanų mūšiuose su okupantais... Ką tik paminėjome Gedulo ir Vilties dienas, Lietuvos sovietinės okupacijos 70-ąsias metines. Tų, kurie atsimena 1940-ųjų birželį gyvai, lieka vis mažiau. Tačiau tebegyvena jų sukrečiantys liudijimai, užfiksuoti knygose, dokumentiniuose filmuose, televizijos laidose. Nemari yra tiesa: „rankraščiai nedega“.

Dar nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse sovietinio melo ledus pralaužė tremtinės gydytojos Dalios Grinkevičiūtės memuarai „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Pamenu, kaip publikaciją, palydėtą Justino Marcinkevičiaus žodžio, tuometiniame rašytojų žurnale „Pergalė“ prarijau neatsitraukdama. Šiurpdama ir baisėdamasi. Į vientisą giją raišiodama vaikystės nuogirdas, suaugusiųjų pokalbių nuotrupas ir poelgius. Juk mokykloje buvome mokomi istorijos, pagal kurią buržujų baisiai užguita lietuvių liaudis išvijo kraugerį Smetoną, o paskui džiūgaudama pasitiko rusų tankus, atnešusius mums laisvę ir socializmo saulę... Jų dėka visi esame sotūs, laimingi, šiltai aprengti.

Toje istorijoje nebuvo tremties ir emigracijos išdraskytų šeimų. Nė vienu žodžiu neužsiminta apie Birželio sukilimą (dirbdama redakcijoje, jau Atgimimo laikais sužinojau, kad jame žuvo mano braižybos ir piešimo mokytojos, kuri viešumoje atrodė patenkinta tarybine santvarka, brolis...). Nebuvo Lietuvos valstybingumą ginkluotu pasipriešinimu ir savo gyvybėmis liudijusių partizanų - jie vadinti banditais. Nebuvo tuose vadovėliuose ir Lietuvos - tik LTSR arba Litovskaja SSR. O kai kuriems „vyresniesiems broliams“ ji tebuvo Litovskaja oblast - taip adresuotų laiškų gaudavo mano brolis, grįžęs iš karinės tarnybos Sibire...

...Pamenu, kaip tėvai į fanerinę siuntinio dėžutę pagrūsdami dėdavo džiovintą duoną ir lašinius, minėdami kažkokį Sibire esantį dėdę Juozą. Kai užvertė kojas „tėvelis Stalinas“, po keleto metų Juozas, vilkįs nuzulinta „telogreika“, pasirodė mūsų namuose. Tai buvo tėvo dėdė, mažo miestelio dailidė ir stalius, linksmuolis senbernis. Sibire atsidūrė už tai, kad priklausė Šaulių sąjungai, ir atpylė Irkutsko srityje kone dešimt metų...

Stačios vaikiškos ausys kaip lokatoriai sugaudydavo iš suaugusiųjų užstalės (į ją tada vos prakutusių atžalų nesodindavo) sklindančias keistas frazes. Apie lageryje žuvusį Luką, buvusį smetoninį mokytoją ir atsargos karininką. (Taigi tetos Elenos vyras!) Apie tėvų pokariu globotą Paulių, kuris buvo kažkoks „plechavičiukas“, o paskui išvažiavo studijuoti į Leningradą, kad saugumas neieškotų. O kur dar kalbos apie mįslinguosius Jadvygą ir Adomą, kurie galbūt kažkur labai toli...

Kai buvau penktoje klasėje, sužinojau, kad Amerikoje turiu tetą, dėdę, du pusbrolius ir pusseserę. Gyvas to įrodymas buvo nežmoniško gražumo atvirukai, ateidavę vokuose, ant kurių teta Jadvyga užsispyrusiai rašydavo tokį adresą: Lithuania, Europe. Žinoma, nurodydama tėvo pavardę, gatvę ir miestą, bet demonstratyviai neminėdama tos valstybės, nuo kurios „deginančios saulės“ ji 1944 metų vasarą pabėgo iš savo pačios namų.
Tetos Jadvygos ir jos vyro Adomo, savo pusbrolių ir pusseserės, kurie gimė jau Amerikoje, niekada nemačiau. Jie taip ir liko okupacijos nukirsta giminės šaka. Tačiau tokios netektys tėra švelnūs likimo sprigtai, palyginus su šekspyriško masto tragedijomis, užgriuvusiomis kitas šeimas.

Pažįstu žmogų, kuris tik savo vestuvių dieną dieną sužinojo, kad tariamoji jo globėja iš tiesų ir yra tikra motina. Dar buvo gūdaus brežnevizmo laikai, ir moteris būtų ilgai nešiojusis tą paslaptį, kurią sūnui atskleidė tik išgirdusi diagnozę: jai vėžys. Ji buvo garsaus Dzūkijos partizanų vado žmona, jauna kaimo mokytoja. Žuvus vyrui, nuo stribų pabėgo pusiau užšalusiu ežeru su kūdikiu ant rankų. Vaiką atidavė auginti patikimiems kaimiečiams, pati slapstėsi nuo saugumo. Moters pirmagimė ir tėvai Sibiro neišvengė. Antrąsyk ištekėjusi ir pakeitusi pavardę ji vėl susigrąžino iš globėjų savo pačios sūnų, bet kone iki mirties vaidino jo tariamą tetą...

Koks meksikietiškas ar lietuviškas serialas prilygs tokioms neišgalvotoms istorijoms?.. Jų gali papasakoti kas antra Lietuvos šeima. Todėl beprasmiška kai kuriems nesąžiningiems istorikams ir teisės teoretikams ieškoti švelnesnių terminų tam, kas ištiko Lietuvą 1940-ųjų birželį. Čia jau kaip su ta „Cento“ reklama. Miltai yra miltai. Okupacija yra okupacija.

1940 metų birželio 15 dieną, sulaužydama tarptautines sutartis ir pasiųsdama savo kariuomenę, Sovietų Sąjunga okupavo nepriklausomą Lietuvą. 1941-ųjų birželio 14-ąją gyvuliniuose vagonuose iš Lietuvos į tremtį buvo išvežta daugiau nei 30 tūkstančių žmonių. Per 50 metų trukusią sovietinę okupaciją Lietuva neteko apie 800 tūkstančių savo gyventojų, maždaug 300 tūkstančių patyrė kalėjimus, lagerius, tremtį. Bėgdami nuo komunistų teroro iš Lietuvos pasitraukė beveik pusė milijono šalies gyventojų. Tokia yra okupacijos „juodoji buhalterija“.

Nuotraukoje: Komentarų autorė, „Šeimininkės“ savaitraščio žurnalistė, LŽS narė Rūta Kanopkaitė
                                                                                                                                  Alvydo Urbano nuotrauka

Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)