2020 m. gegužės 25 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Žurnalisto Mariaus Glinsko žvilgsnis: Mugių blizgesys piniginių tuštėjimo akivaizdoje


Valerijaus Buklajevo nuotraukaVaikštant  po “Kau­no mies­to die­nų” renginius nežinia iš kur, gal iš lie­tu­mi pri­tvin­ku­sių de­besų, nu­si­lei­do keis­tas įspūdis. Gimė jis Laisvės alėjos įžan­go­je, ap­su­kus ratą apie Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčią, va­di­namą iki šiol kažkodėl so­bo­ru, su­stiprėjo prie bly­ninės, ant ku­rios sie­nos bu­vo išvar­din­ti siūlo­mi pa­tie­ka­lai, bet ne­pažymėtos kai­nos, dar la­biau su­stiprėjo prie fon­ta­no, prie ku­rio kažkodėl nie­kas ne­si­fo­tog­ra­fa­vo (gal todėl, kad vie­toj bu­vu­sio ištai­gin­go “Mer­ku­ri­jaus” - griuvėsių krūva), o pra­lin­dus požemi­ne perėja, ve­dančia į pačią se­na­miesčio širdį, tas keis­tas, žodžiais ne­nu­sa­ko­mas įspūdis lin­do jau per abu nu­ste­bu­sių akių vyzdžius, keitė rai­ne­lių spalvą, o se­niai pra­si­žio­ju­si bur­na vis la­biau vėpo ir vėpo: įsi­vaiz­duo­ki­te, po­nai, nie­kas nie­ko ne­pir­ko...

Nu­ste­bi­no du se­nu­kai, ku­rie, ne­lyg at­sidūrę kur nors Jel­ga­vo­je ar Ode­so­je, mugės prie­an­gy­je, prie va­di­na­mo­jo so­bo­ro, žaidė šach­ma­tais. Ne tau­to­dai­li­ninkų išdrožtais, ne gin­ta­ri­niais, o se­nais sulūžėliais, at­si­neštais iš namų. Dar su­jau­di­no dvi stu­dentės, knai­sio­ju­sios nuo­lat vei­kiantį gatvės kny­gyną, ko­ne an­ti­kva­riatą, ir ieškančios, pa­si­ro­do, iš stu­dijų pro­gramų dar neišbrauk­to Šeks­py­ro, tiks­liau, jo išgal­vo­to Ham­le­to, o dar tiks­liau, tos vie­tos, kur šis užjūrio prin­cas Tro­jos ka­ro he­ro­jaus lūpo­mis ci­tuo­ja anuo­met ne itin svar­bią, bet vėliau spar­nus užsiau­gi­nu­sią mintį “Kas man He­ku­ba ir kas aš He­ku­bai!”

 

 Dau­giau, ro­dos, nie­ko ypa­tin­go. Tik ret­karčiais kainų klau­sinėjan­tys, dažniau net ne­klau­sinėjan­tys šventės da­ly­viai, ant grin­di­nio sutūpę mu­zi­kan­tai, prašan­tys ke­purėn įmes­ti nors menką va­rioką, ant kulnų pėstie­siems li­pan­tys dvi­ra­ti­nin­kai ir įvairūs vai­kus bei jų tėve­lius juo­ki­nan­tys prie­tai­sai. Pa­vyzdžiui, kažko­kiu pa­slap­tin­gu va­rik­liu va­ro­mas ir pats grin­di­niu šokinėjan­tis ki­nie­tiškas ar­kliu­kas, ant ku­rio ga­li­ma mažyliui užsi­lip­ti ir pa­tir­ti jo­dinėji­mo ka­tarsį.

Padėtį gelbėjo su­si­pra­tu­sios kultūros įstai­gos. Jos, tik įsi­vaiz­duo­ki­te, veikė! Ne­sto­ko­jo lan­ky­tojų nei požemi­nia­me ke­ra­mi­kos mu­zie­ju­je, nei is­to­rinėje Pre­zi­dentūro­je, tądien priėmu­sio­je turbūt ke­letą šimtų iš vi­sos ap­skri­ties su­važia­vu­sių pi­lig­rimų. At­ro­do, ypač išaugęs su­si­domėji­mas mūsų pir­mai­siais pre­zi­den­tais. Tiek prie  Antano Sme­to­nos, tiek prie Aleksandro Stul­gins­kio ar Kazio Gri­niaus dau­ge­lis fo­to­gra­fa­vo­si, stu­di­ja­vo po stik­lu sau­go­mus jų biog­ra­fi­jos fak­tus, gėrėjo­si se­no­mis nuo­trau­ko­mis, by­lo­jančio­mis tau­tos didžia­vy­rių kuklų ir dorą gy­ve­ni­mo būdą. Net ir anų laikų ap­do­va­no­ji­mai - me­da­liai, kryžiai kai kam at­rodė sva­res­ni ir tik­res­ni nei šian­die­ni­niai...

 

Lie­tu­va il­gi­si tik­ru­mo, nes pa­var­go nuo bu­ta­fo­ri­jos ir ne­tikrų pažadų. Net ir dai­liai nu­la­kuo­ti rūpin­tojėliai ne­trau­kia žvilgs­nio taip, kaip prieš dešimt­metį. Sun­kme­tis, švil­pau­jan­tis kišenėse ke­tu­riais vėjais, pravėdi­na gal­vas ir įpučia šiek tiek svei­kos nuo­vo­kos, su­pra­ti­mo, ko­kių ver­ty­bių ver­ta ilgėtis - tų, ku­rios kaip cuk­raus va­ta tirps­ta vai­ko bur­nytėje, ar tų, ku­rias pri­me­na dar Ham­le­tas: “Kas man ta He­ku­ba...”

 

Užda­riau ka­bu­tes ir stai­ga virš Jo­na­vos išgir­dau pa­vo­jaus varpą - din, dan, artėja Jo­ninės. Tad be­lie­ka užbaig­ti klaus­tu­ku: ką jos mums at­neš ir ką mes joms at­nešime? Ar sa­va­eigį ar­kliuką, pri­kimštą lyg Tro­jos žir­gas mus užka­riau­jančių “ver­ty­bių”, ar pa­var­gusį išdai­lintą rūpin­tojėlį, ar litų lie­tu­mi nu­lietą mugės šur­mulį su į užjūrius dar nepa­si­trau­ku­sių vai­di­lučių ei­tynėmis?

 

Nuotraukoje: Jonavos “Naujienų” žurnalistas Marius Glinskis -  visada viską pastebi, įvertina ir komentuoja

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 




Virselis_1934_m._I.jpg


IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 86 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,IERARCHIJA"


Tarp kolegų pasidairius,
yra giminės įvairios,
Nors, kas skaito tik gazietą,
gal būt, to nepastebėtų.

Yra giminė - vyriausių,
Jie tarp raštų įsirausę,
Nors minkštoką turi kėdę.
bet labai nesaugiai sėdi.

Jei su plunksna ką nors daro,
tai parašo žodį svarų,
O jeigu parašo nieką,
tai nelaiko tai per grieką.

Paskiau eina sekretoriai,
žmonės nelabai padorūs.
Šitie žmonės visą laiką
tik ką nors nubraukti taiko.

Ir didžiausią nuo jų kančią
tai reporteriai iškenčia.
Nubraukė eilutę, kitą,
ot ir nėra poros litų...


(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)