2019 m. rugpjūčio 20 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Gegužiniai pamąstymai. Pusnuogiai - į globalizacijos dilgėles

Rūta Kanopkaitė

kanopkaite_ir_maciuliene.jpgBuvo gegužės 1-oji. Ne, ne darbo žmonių solidarumo šventė, kurią vyresnė karta gerai pamena iš priverstinių eisenų pro valdžios tribūnas sovietmečiu. Kuo ši diena dar mums ypatinga? Turbūt geriausiai žinotų kokie nors penktokai iš „Lietuvos tūkstantmečio vaikų“ laidos - Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą data yra 2004 metų gegužės 1-oji. Kas tie šešeri metai - nulis prieš amžinybę, kaip mėgdavo prie taurės pafilosofuoti dabar jau velionis rašytojas Jurgis Kunčinas (beje, narystės Europos Sąjungoje nesulaukęs, kaip ir vidutinės lietuvio gyvenimo trukmės, - mirė eidamas penkiasdešimt šeštuosius). Skaičiuojant kitais masteliais - šešetas metų tai yra geras dešimtadalis statistinio Lietuvos vyro gyvenimo (vdurkis - šešiasdešimt šešeri „su uodegėle“)... Taigi ne taip ir mažai.

Ką užgyveno per tuos metus lietuviai? Mažuma - milijonus, vilas aptvertose paežerėse ir draustiniuose, savo interesams ginti Seime prastumiamus įstatymus. Dar - pretenziją vadintis „elitu“ ir šmėžuoti blizgiuose žurnaliukuose bei laidose, kurias teisingiausia būtų vadinti „gyvenimo blūdo“. Masėms dosniai pamėtėta pamokslų apie toleranciją, ypač homoseksualų atžvilgiu, visokio plauko žvaigždžių duetų per visus kanalus. Ėdalo su konservantais, stiprikliais ir pūtikliais, kurį galima pigiai pagaminti, brangiai parduoti ir dar durninti vartotoją, kad tai nė kiek nekenkia sveikatai... Apčiuopiamiau ES naudą pajuto nebent ūkininkai, gavę paramos iš europinių struktūrinių fondų ir kokybiškiausią savo produkciją eksportuojantys turtingesniam Vakarų valgytojui. Na, dar išlošė ir mėgėjai pakeliauti, jei sugeba sukrapšyti kelis tūkstančius litų pasižvalgymui po svečias šalis.

O ką gi gavo didžioji dalis lietuvių? Jie nusipelnė gyventi geriau...svetur. Emigracijos mastai bauginantys. Jaunimui ji patraukli ne tik kaip galimybė užsidirbti ar pigiau siekti išsilavinimo, bet ir pažinti pasaulį, patirti iššūkį. Neatsakinga žiniasklaida bėgimą iš Lietuvos netgi visaip propaguoja. (Ir tiesą sakant, kodėl ji neturėtų to daryti, jei valdžia tik bėga įvykiams iš paskos?...) Antai populiariausiame Lietuvos internetiniame žinių portale jau gerą savaitę puikuojasi jauno vyruko nuotrauka su tokia žinia bendraamžiams: Londone gyventi milijoną kartų geriau! Tiesą sakant, ir Londonui turbūt geriau, kai į jį plūsta neturtingi europiečiai, pasiruošę prisitaikyti, o ne savo „tvirtoves“ Europos miestuose kuriantys musulmonai...

Deja, šiandieniniai lietuviai yra „plastiška medžiaga“. Jie integruojasi ir atsisako savo šaknų daug noriau nei, tarkim, kinai, visame pasaulyje sukūrę savo „čainataunus“, išeiviai iš Afrikos ar islamo kraštų. Paradoksas, bet per Lietuvos atkurtos nepriklausomybės dvidešimtmetį jaunosios kartos ugdymo praktika(vidurinio mokslo ir studijų programos, vadovėliai) tarsi specialiai tarnavo globalizacijos tikslams. Panašiai kaip sovietmečiu, diegiamas atsainumas tautinei savimonei ir patriotizmui, paspartintai ugdoma „pasaulio piliečio“ pozicija. Iš tradicinės moralės, religijos, lietuviškų papročių, meilės tėvynei negailestingai šaipomasi komercinėje žiniasklaidoje, kuri dažnai tėra vieninteliai jaunimo skaitiniai. Nusikratęs visų tų „atgyvenų“ žmogus be tėvynė ir tautybės tampa labai patogia žaliava globalizacijai. Kosmopolitinis savęs suvokimas patogus ir individui, jei ketinama emigruoti, rinktis darbą ir gyvenimą svetur. Tuomet asmenybės tautiškumas ir prisirišimas prie savo kultūros būtų tik kliūtis ištirpti kitos šalies gyvensenoje.

Senosios Europos Sąjungos šalys turi visai kitokią istorinę ir politinę patirtį nei Lietuva. Mes į naują sąjungą įsiliejome vos išsivadavę iš senosios. Nespėję subrandinti pilietinės visuomenės, užauginti naujos patriotiškai nusiteikusios kartos, kokią pagimdė prieškarinė Lietuvos Respublika arba kokią turi religinga ir savo tautiškumą puoselėjanti mūsų kaimynė Lenkija. Tragedijos, kai aviakatastrofoje prie Smolensko žuvo jos prezidentas Lechas Kaczynskis ir šalies politinis bei intelektualinis elitas, akivaizdoje lenkai pademonstravo pasigėrėtiną susitelkimą ir patriotizmą. Šeimos su vaikais, senukai, jaunimas dešimtis valandų prastovėjo eilėse, kad atsisveikintų su amžinybėn iškeliaujančia pirmąja Lenkijos pora, kitomis baisios katastrofos aukomis. „Tai mūsų istorija, turime čia būti“, - sakė paprasti žmonės, suvažiavę į gedulingą ceremoniją iš visos šalies. Tokios tvirtą savimonę turinčios tautos neparklupdys globalizacija, neprivers šokti pagal vieną dūdelę ES galingieji, kuriems atvykti į laidotuves traukiniu ar automobiliu pasirodė per didelis vargas.

Neišsiugdę imuniteto, blaivaus kritiško požiūrio, kaip pusnuogiai į dilgėlyną patekome į mums ne visada priimtinų moralinių standartų, pramogų industrijos apsuptį. Tokioje situacijoje silpnesnės, savęs neginančios kultūros ir net tautos suvirškinamos – jos tampa „šviežiu maistu“ stipriesiems.

Mes jau esame ragavę bolševikinės globalizacijos ir žinome, ką reiškia „vieningos tarybinės tautos“ su viena kalba kūrimas. Tai buvo globalizacija ideologijos pagrindu. Dabar vykstanti globalizacija atstovauja didžiajam pasauliniam kapitalui. Kapitalui neegzistuoja valstybės suverenumas ir tautiškumo ambicijos - tai tik trukdantys laisvam pinigų ir darbo jėgos judėjimui dalykai. Svarbiausiais devizas - pelno siekimas, tegu ir moralinių principų, daugelio žmonių gerovės sąskaita.

Išgąsdino neseniai nuskambėjęs vienoje TV laidoje apie genetiškai modifikuotus augalus mokslininko sakinys: jeigu ūkininkui apsimokės, jis tokias bulves augins. Pasirodo, nežinios ir galimų pavojų žmogui kupinoje situacijoje svarbiausias kriterijus yra „apsimoka - neapsimoka“. Kai taip svarsto protai, kurie turėtų apšviesti Lietuvą, ar neaptems ji dar labiau?..

LŽS narė, komentarų autorė, „Šeimininkės“ savaitraščio apžvalgininkė Rūta Kanopkaitė (kairėje) ir laikraščio „Ūkininko patarėjas“ vyr. redaktoriaus pavaduotoja Teklė Mačiulienė .

Alberto Švenčionio nuotrauka



Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)