2019 m. rugsėjo 21 d.

V. Putvinskio g. 48
44211 Kaunas
tel./faks (8-37 422 577)
lzs.kaunas@gmail.com
+370 698 17188

Iš dovanų knygos ,,Dar palūkėki pusamžio krize!

***

Braška kūnas, dreba keliai, krenta dantys - sveika senatve

***

Sendamas tik per skausmus dantis sukandęs gali ką nors nuveikti

***

Amžiaus viduryje naujų pojūčių sukelia tik nauji simptomai

***

Senatvė turi tris panašumus. Pirmas - sutrikusi atmintis. Hm... Kokie gi kiti du?

***

Kadaise buvau tokia neryžtinga... O dabar gailiuosi...

***

Sulaukus brandaus amžiaus neverta pernelyg nerimauti, kad protas nuslysta į šalį. Svarbu, kad jis grįžtų atgal.

***

Kai žvakutė kainuoja daugiau už gimtadienio tortą, metas atsisveikinti su jaunyste

***

Kai kokiam nors senstelėjusiam žmogui švenčiant gimtadienį susirinkę draugai ima sakyti tostus, nuo to darosi tik graudžiau

***

Ir dabar turiu tai, ką turėjau prieš 20 metų, tik vaizdas nekoks

***

Pusamžis yra tada, kai amžių išduoda pusiaujas

***

Perkopus pusamžį žmona liepia įtraukti pilvą, ir jai nė motas, kad jau seniausiai jį įtraukei

***

Jeigu gyvenčiau iš naujo, daryčiau tas pačias klaidas, tik nebelaukčiau taip ilgai

***

Tik jauni miršta nesugedę

***

Kad ką bedaryčiau, viskas yra arba nepadoru, arba nelegalu, arba didina antsvorį

***

Kai tik suaugi ir pasisemi pakankamai žinių, supranti, kad esi per senas ir bejėgis

***

Esu tokio amžiaus, kai mano nugara šėlioja dažniau negu aš pati

***

Kai norisi atsistoti ir užleisti vietą moteriai, bet neprisiverti pajudėti - vadinasi, sensti

***

Dažniausias svorių kilnojimo pratimas sulauks pusamžio - pakilti iš krėslo

***

Rūkau cigarus dėl to, kad mano amžiaus žmogui baisu neturėti ko įsitverti

***

Pasilenkus užsirišti batraiščių ir po akimirkos svarstau: hmm, ką gi aš ruošiausi daryti?



Gelt_I.jpg

Dail. Algimantas Snarskis



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Juozo Ruzgo žvilgsnis į praeitį,dabartį ir ateitį

Audronė Meškauskaitė

Juozas_Ruzgas.jpgLŽS narys, skulptorius Juozas Ruzgas, 2009 metais Kaune pristatė savo jubiliejinę, retrospektyvinę kūrybos parodą. Tačiau tai nereiškė, kad jis nustojo dirbti. Dirbtuvėse vis dar stovi jau daugybę metų tobulinama „Santaka“, kurią skulptorius svajoja laimingai pabaigti ir išvysti mieste, nors kartą bedirbant ji griuvo ir sužalojo autorių. J. Ruzgas vis dar dirba su kamera, kuri lydi jį jau pusšimtį metų. ("Stipendija juokiasi" žiūrėkite skyrelyje "Filmai").

Skulptoriaus darbai „Plazma“, „Šiluma“, „Perkūnas“, „Vytautas Didysis“, „Skalbėjėlė“ ir daugybė kitų puošia įvairių Kauno institucijų bei aukštųjų mokyklų fasadus, parkus. Tačiau ne tik tai. Autorius yra ir pirmojo Lietuvoje, o gal net ir Baltijos valstybėse, mėgėjiško filmo „Stipendija juokiasi“ režisierius, scenarijaus autorius ir operatorius. O 1956-1960 metais veikęs J. Ruzgo įkurtas kino-foto mėgėjų būrelis buvo reikšmingas Vilniaus dailės akademijos istorijoje – tai Fotografijos ir medijų meno katedros, įkurtos tik 1994 m., užuomazga. Vėliau J. Ruzgas tapo pirmosios Lietuvos televizijos komandos nariu, pirmuoju Lietuvos televizijos dailininku-operatoriumi, naujo žanro Lietuvos kine „nju“ pradininku. Menininkas kartu su Rimtu Gibavičiumi kino juostoje užfiksavo lietuvių liaudies skulptūras po atviru dangumi ir autentiškąjį Kryžių kalną.

Apie visų šių darbų pradžią ir šiek tiek neramias šiandienos nuotaikas kalbėjomės su skulptoriumi ir kino mėgėju J. RUZGU.


Kaip ir kada sužinojote, kad norite tapti skulptoriumi?

Dar visai mažas užsinorėjau ką nors gražaus išdrožti iš kažkur rastos malkos. Ryškiausias to darbo rezultatas – iki šios dienos išlikęs randas. Tai mane šiek tiek atbaidė, tačiau savo tėvo, taip pat linkusio į dailę, dėka aš atsidūriau dailės mokykloje, tuomet įsikūrusioje buvusio ministro Juozo Tūbelio name. Nuėjau visiškai nesiruošęs ir buvau priimtas. Mokykloje pajutau, kad noriu lipdyti, todėl ir pasirinkau skulptūrą. Perprasti akademinius pagrindus man puikiai sekėsi.

O kaip su kinu ir fotografija? Kam jų prireikė rimtam skulptoriui?

1941 m. mūsų šeima gyveno Hipodromo gatvėje. Vieną dieną pastebėjau pro langą žvelgiančią ir verkiančią savo mamą. Tuomet ir aš pamačiau lauke vadinamąją palutarką, į kurią kariškiai stūmė visiškai žilą, inteligentišką senelį. Mane tai sukrėtė. Pamatęs tokius vaizdus, vėliau, atėjus sovietams, aš jau buvau apsisprendęs imtis filmavimo, fotografijos ir užfiksuoti tai, kas dėjosi aplink. Mano tėvai taip pat labai mėgo kiną ir mane vaikystėje dažnai vesdavosi jo žiūrėti. Dešimties metų pradėjau savarankiškai fotografuoti. Vis svajodavau, kaip įamžinsiu mūsų tautai svarbius įvykius, nes augau patriotų šeimoje.

Tačiau filmuoti tuomet nebuvo taip paprasta kaip šiomis dienomis. Techninės galimybės veikiausiai nesutapdavo su norais ir sumanymais?

Mano tėvo kolega Pranas Semokas 1954 m. leido knygą, todėl paprašė manęs, tuo metu dar studijuojančio dailę, ją iliustruoti. Už tai aš gavau dovanų mėgėjišką Kodak firmos 16 mm kino kamerą, 1926 m. pagamintą Amerikoje. Dirbti ja buvo labai sunku, nes visai nebuvo matyti, ką filmuoji. Daug ką tekdavo apskaičiuoti, pačiam numatyti ir beveik intuityviai pajusti. Iš pradžių turėjau tik vieną juostelę ir joje įamžinau gegužės 1-osios demonstraciją. Tada mokiausi Dailės institute, todėl norėjau užfiksuoti sau artimą aplinką, studentus, profesorius. Nors tais laikais institute nei fotografija, nei kinas nebuvo laikomi solidžiu menu. Vėliau šia nedidele, į dėželę panašia kamera nufilmavau savo pirmąjį filmą „Stipendija juokiasi“, kuris tapo pirmuoju lietuvišku mėgėjišku filmu. Tiesa, klaidų buvome pridarę nemažai, net kai kurie veikėjai nufilmuoti be galvų. Tačiau, nepaisant to, buvome pakviesti filmą demonstruoti net Operos ir baleto teatre. Bet ir ten rodant filmą juostelė vis trūkinėjo.

Vėliau kino studija mums pasiūlė nebenaudojamą 35 mm juostos profesionalią kino kamerą. Todėl antrasis humoristinis filmas „Kartais pavasarį...“ apie studentus jau buvo ja nufilmuotas. Sulaukiau komplimentų, kad gražiai nufilmavau Vilnių. O Donatas Daukša, studijavęs architektūrą, filme dainuoja savo kūrybos dainą, kuri tais laikais buvo visai netipiška – viena pirmųjų estradinės muzikos dainų.

Tačiau ir studentaudami ne vien tik linksminotės, filmavote senąją liaudies skulptūrą?

Taip, vėliau tokių vaidybinių filmų nekūriau ir ėmiausi dokumentikos. 1958-1959 m. filmavau liaudies skulptūrą, kryžius – tris vasaras važinėjau po Lietuvos kaimus. Yra skulptūrų, nufilmuotų M. K. Čiurlionio muziejaus archyvuose, o kitos surastos mano paties – buvau skulptorius ir domėjausi liaudies kūryba. Įamžintas net senasis Kryžių kalnas, kuris netrukus po to buvo buldozerių sunaikintas, padegta viena koplytėlė, kurią visai atsitiktinai pastebėjome. Keliaudamas sutikau labai daug įdomių žmonių, mačiau dar visiškai archajišką kaimą, senuosius amatininkus, pavyzdžiui, seną lėlininką, kuris pats kūrė lėles ir jomis vaidino. Sovietmečiu mėginau šį filmą pristatyti televizijai, tačiau sulaukiau tik iškalbingos tylos. Pirmą kartą jis televizijoje buvo parodytas tik 1990 metais.

Nebijojote tokių kadrų rodyti gūdžiu sovietmečiu?

Visuomet buvau Lietuvos patriotas, nes taip auklėtas savo tėvų. Studijuodami buvome įkūrę net mažą pogrindinę grupelę, turėjome ginklų ir šovinių. Tiesa, su partizanais mums taip ir nepavyko susisiekti. O verbuojamas ir prižiūrimas tam tikrų institucijų buvau visada.

Kodėl patriotui taip gerai sekėsi dirbti sovietmečiu?

Dirbau daug, tačiau visada buvau sekamas lyg pro padidinamąjį stiklą. Niekas daugiau tokių puošmenų ant pastatų fasadų nedarė, todėl ir didelės konkurencijos nejaučiau. Tačiau dirbti buvo sunku ir morališkai, ir fiziškai. Juk kai kurie kūriniai siekė net vienuolikos metrų aukštį. Visada buvau ir kontroliuojamas, ir kritikuojamas.

Prisimenu, kaip teko kovoti dėl mano „Perkūno“ prie dabartinių KTU rūmų. Pažinojau jų architektus, todėl išdrįsau pasiūlyti tais laikais drąsią idėją. Protokole buvo pažymėta, jog skulptūra vaizduos žmogų, laikantį žaibus. Gavome leidimą, o tada jau buvo vėlu ką nors pakeisti – „Perkūnas“ atsirado mieste. Panašiai buvo ir su kitais darbais.

Jūsų retrospektyvinė paroda vadinosi „Grožio beieškant“. Grožis – pagrindinis kūrybos kriterijus?

Taip, man norisi, kad menas žadintų teigiamas emocijas. Svarbu, kad kūrinys veiktų ir keistų žmogų. Skulptūra nėra akmens gabalas, pro kurį gali visai ramiai praeiti. Tuomet jau geriau džiaugtis paprastu akmeniu gamtoje. Skulptūroje turi atsirasti emocija, tik tada ji veiks žmones. Gaila, kad dabarties mene vis labiau įsigali mirties kultas, o grožio nebereikia, jį vadina kiču.

Koks, žiūrint skulptoriaus akimis, atrodo šiandienos Kaunas?

Mano manymu, Kaunas dabar labai apleistas. Skulptūrų taip pat niekas neprižiūri. Fontanai metų metus stovi neveikiantys, o jų skulptūros apauga samanomis. Valdžios keičiasi, tačiau niekas negerėja. Net kolegos skulptoriai tarpusavyje nesutaria. Atrodo, bijomasi, kad mieste neatsirastų kokia nauja skulptūra. Mano sukurta „Santaka“ sulaukė stipraus pasipriešinimo. Visi paiso tik savo požiūrio ir įsitikinimų, todėl netoleruoja kito stiliaus kūrėjų. O mieste turi būti visko. Net Paryžiuje šalia realistinės, beveik natūralistinės skulptūros gali pamatyti labai modernų monumentalų darbą. Jei jau Paryžiuje galima suderinti tokius skirtumus, vadinasi, skirtingų spalvų galime turėti ir mes.

Skulptūra keičiasi, įgauna vis natūralesnių, su aplinka susiliejančių formų. Ar jums tai svetima?

Forma nėra taip svarbu, reikia, kad kūriniai kalbėtų. Jei stulpas gražesnis už skulptūrą, tai jau nėra gerai. Mano darbai kartais kaltinami sentimentalumu, saldumu, tačiau man labai svarbi plastika, formų grožis. O jos dabartiniame mene vis labiau nyksta.

“Nemunas”


Virselis_1934_m._I.jpg

IŠ PRAEITIES...
PRIEŠ 85 METUS

PETRAS PŪKELIS
,,PLUNKSNOS BROLIAI"

Žurnalistam Lietuvoje
visiškai neblogai klojas.
O jei kam kiaura alkūnė,
tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai  Eldorado
kolei kas mus nesurado
Ir už žodį, nors stiproką,
dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,
kad visuomet yra darbo,
O jei ne visad sumoka,
dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas
kolei kas dar esąs mažas.
Ir kol kas dar mūs tėvynėj,
sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas-
padirbėkim iš idėjos.
Nors kitur tas nemadoje,
tegul liks dar bent spaudoje.

Šiais jau būklė mūsų svarbi,
Spaudos žmogų visi gerbia.
Jei svečiuose kur tenka būti,
užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius
juk negali būt negėręs.
Taigi ši patieka
žurnalistui ir telieka.

Kolei kas pas mumis spaudą
su glėbiu dar nieks negaudo.
Pas mus, mat, kiti dalykai:
daug kas skaito tik dykai.

Šitokioj aplinkumoje
daugel kas patiestų kojas,
Bet lietuvis žurnalistas
dar bankrotų nepažįsta.

(1934 metai. Iš pirmojo Lietuvos žurnalistų sąjungos metraščio)

KLAUSIMĖLIS

Ką Jūs vadinate žurnalistu?

Dirbančius redakcijoje
Bendradarbiaujančius su spauda, RTV
Pagal sutartį teikiančius medžiagą, viešosios informacijos rengėjams
Priklausančius žurnalistų profesinei sąjungai
Daugiau informacijos

Radai klaidą?
Rašyk (el.p. lzs.kaunas@gmail.com)