Tęsinys (pradžis 04.13; 04.17)
Maloniai pasijutau, kai į buvusias „Vakarinio Kauno“ patalpas (kitų dar neturėjom) susirinko visų pažadėjusių paramą firmų vadovai. Tąkart ir paaiškėjo kiek kas turės akcijų, kiek investuos į naujosios bendrovės „UAB laikraštis „Kauno kraštas“ įstatinį kapitalą, sutarėme kaip organizuosime leidinio platinimą. Analizavome ir koregavome jos įstatų projektą, nusprendėme, kad laikraštį leisime tris kartus per savaitę ir platinsime visoje Kauno apskrityje. Užsimojome pasiekti ir tolimesnius regionus, aptarėme su etatais susijusius reikalus.
Nors visi supratome, jog įstatinį kapitalą neapibrėžtame startiniame periode teks „paversti“ apyvartinėmis lėšomis (o tai reiškia vienokią ar kitokią jų dalį panaudoti ir darbuotojų atlyginimams), po ilgokų diskusijų sutarėme, kad „Vakariniame Kaune“ dirbusio kolektyvo pajėgų nepakaks. Juolab, kad už aktualiausias, kokybiškiausias publikacijas būtų neprošal žurnalistus skatinti ne tik geru žodžiu, bet ir materialiai.
Taip ir norisi pacituoti kokių gražių ir prasmingų užmojų tada turėjome: „…Analizuosime, kaip vairuojama mūsų šalies ekonomika, kas smukdo pagrindines ūkio šakas, kur reikėtų ieškoti išeities, – rašėme išleisto pirmojo „Kauno krašto“ numerio įvadiniame žodyje. – Žvalgysimės į savo ir kaimynų kiemo problemas, ginsime mokesčių spaudžiamus verslininkus… Manome, kad sugebėsime savo skaitytojams papasakoti daug įdomaus ir apie svarbiausius įvykius Lietuvoje bei pasaulyje…“.
Tikėjau buvusios komandos, į ją įsiliejusių naujų žmonių kūrybiškumu. Kolektyvą papildė įdomius poleminius straipsnius, reportažus rašantys Algimantas Lapienis, Genovaitė Slaninienė, Romas Bacevičius, Virginija Bieliauskaitė, Danas Visockas, jaunos žurnalistės Giedrė Bartašiūtė, Jovita Glemžaitė. Su fotografu Vladu Žirguliu atsisveikinus, į jo vietą atėjo Ričardas Šaknys. Vilniuje mus atstovauti panoro žinomas publicistas, buvęs tiesietis Edvardas Uldukis. Po vieną žurnalistą pradėjo dirbti Raseiniuose, Kėdainiuose, Kaišiadoryse, Prienuose, Jonavoje, Marijampolėje, Jurbarke. Atsirado neetatinių pagalbininkų. Naująjį laikraštį, kaip ir ankstesnįjį, gerokai pagyvino mūsų karikatūristas Andrius Deltuva, politikos apžvalgininkas Petras Katinas.
Dėl neįprastai didelio leidinio formato iš skaitytojų sulaukėme įvairių nuomonių. Neretas jį vertino ir kaip nepatogų skaityti. Bet mes, leisdami laikraštį, galvojome ir apie erdves „laisvesnei“ reklamai. „Patys suprantate, jeigu jos bus, jeigu stengsis redakcijos agentai, palengvinsite mūsų pastangas ilgiau jums padėti. O laikraščio formatas labai originalus, atrodantis solidžiai“, – tvirtino mūsų „bosai“. Ir jie, ir mes tikėjomės, kad tam taip pat pasitarnaus paties laikraščio reklama: du pirmuosius jo numerius išspausdinome 25 tūkstančių egzempliorių tiražu ir nemokamai išplatintinome visuose minėtuose regionuose.
Kažkiek ir dėl to jau pirmieji veiklos mėnesiai parodė, kad nemenkos verslininkų investicijos, įdėtos į naujo laikraščio leidybą, tirps gerokai greičiau negu mes tikėjomės. Tai vienas, tai kitas „mūsiškis“ įmonės vadovas vis lyg juokais padrąsindavo, jog „ant ledo“ nepaliksią. Ar buvo galima netikėti rinkoje tvirtai stovinčiomis įmonėmis ir šiandien nežinau. Juo labiau, kad „vienose rogėse“ sėdėjome ir su keliais Lietuvos pramonininkų konfederacijos valdybos nariais, kad jie „laimino“ tiek gausėjančią redakcijos kūrybinių darbuotojų komandą, tiek laikraščio platinimo būdus, spaustuvės darbų įkainius.
